Idėjos iš Debesylos galvos

Trečias kartas, kai mėnesiui išsijungiau internetą

Išleista 2018-04-04 į Straipsniai
Menuo be interneto

MĖNUO BE INTERNETO. Jų patyriau jau tris ir jie kaskart skirtingi. Pirmojo metu atradau savo šeimą, antrojo metu – knygas.

Trečiąsyk – savo santykį su santykiais.

Prasidėjęs fantastiškai (kaip ir praeiti trys), netrukus nuslydo šlaitu į tai, ką mano naujai atrastos kavinės savininkė vadina „O ne“ zona.

Klausimai apie save, savo santykius, darbo prasmę, darbų kokybę, AR KADA RASIU, KAS MANE MYLĖS, kodėl Ji man neatsako, ar aš nesu pernelyg X (čia įterpk savo pasirinktą neigiamą savybę), ar viską darau gerai…

Taip. Šios baimės verda mano viduje, kažkur tenai, ir atsijungus nuo interneto pasijunti velniškai VIENIŠAS.

Likus su savimi lieka du keliai:

  1. BĖGTI: naujais iššūkiais, vietomis, kūryba, žmonėmis, maistu, tiesiog bėgimu. Bet kaip ne per seniausiai rašė Darja Lyzenko – nuo savęs nepabėgsi.
  2. ŽVELGTI Į BEDUGNĘ: jausti, kankintis, kalbėtis su savimi, rėkti ant įsivaizduojamų žmonių, skaityti skaudžias knygas, svajoti, apgalvoti milijonus „O jeigu…“ scenarijų, atsiverti žmonėms, kurie dar nėra tavo draugai, bet jie arčiausi, ką turi iki draugų. Bet, aišku, tai skauda.

Aš bėgau. Aš žvelgiau. Dariau ir viena, ir kita.

Įsijungęs LRT Opus radijo stotį, lankydamasis Nyčės Ūsai kavinėje, skaitydamas apie santykius ir mūsų psichologiją, rašydamas tekstus įsivaizduojamiems žmonėms (Jai, Joms, Jiems ir Sau pačiam), pasikviesdamas merginą vienos nakties nuotykiui (ir to nuotykio nepatirdamas, nes supranti, kad ką čia darai!? Kodėl!?), bėgiodamas ir uosdamas rudens vėjus kieme.

Tada, trečiąją savaitę, pradėjau aprimti. Lankiausi po naujas kavines, bet galvojau apie save – kas aš esu? Tvarkiausi namus. Daiktus. Svajones. Nebaigtus darbus nusirašiau. Nebaigtus darbus prisirašiau, kad grįžęs pabaigčiau. Atlikau visą aibę mastymo akrobatikos. Tai matė Kauno kavinių baristos ir mano namų sienos.

Ketvirtąją likau aš.

VIENAS. Vyras. Apsikirpau ūsus. Susidėjau svajones į vietas. Supratau, kad man svarbiausia mokyti ir mokytis, kelti iššūkius, skatinti minimalizmą, saugoti gamtą. Rašyti.

Pažvelgiau į savo rankas. Išsirengiau nuogas: drabužiais ir siela. Stovėjau prieš veidrodį ir stebėjau tą liekną, ūsuotą, tamsių akių vaikiną.

Jo kojų pirštai plaukuoti. Penis – vidutinis. Krūtinė – plika. Akys tarytum žvirblio. Galvoje – smegenys.

…Šios smegenys valdo rankas, kurias jaunuolis dabar judina, valdo odą, kuri nuo vėsos pradeda šiauštis, viduje kažkur dirbančią širdį, žarniokus ir plaučius.

Šis jaunuolis – tai SMEGENYS SKELETE.

Šios smegenys svajoja pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį sau ir kitiems. Svajoja pamilti moterį ir tikėti, kad ši myli atgal. Jos svajoja būti vertinamos. Svajoja gyventi iš didžiosios G.

…Šios smegenys skelete kadaise įsimylėjo merginą, kitą, trečią; kadaise pradėjo rašyti tekstus, vieną, kurį skaitai dabar, pastatė namus aplinkui save, padarė visa tai.

Šios smegenys skelete ESU AŠ. Galiausiai grįžau į save.

Mėnuo be interneto baigėsi.

(…Kas toliau?)

Mėnuo be interneto – tai mėnuo su atradimais. Ar pabandysi ir tu?

Kviečiantis,
Danielius

Gauk naujausius užrašus tiesiai į el. pašto dėžutę!