Idėjos iš Debesylos galvos

Aš išmečiau televizorių iš savo namų ir patyriau nirvaną (Beveik)

Išleista 2017-09-16 į 365 Tekstai

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi ir kodėl jį pasirinkai?

Senokai rezgiau mintį kurį laiką pagyventi be TV.  Pasibaigus kabelinės sutarčiai ir sugedus pačiam televizoriui, visa šeima nusprendėme pradėti:

…Pusantrų metų iššūkį be televizoriaus!

Mane ėmė erzinti pats televizoriaus buvimas namuose ir tas irzlumas, jautrumas po jo žiūrėjimo. Pykdavau ant visų ir dėl visko, kai prisėdusi pusvalandžiui atsipalaiduoti prieš tą dėžutę, nepastebėdavau, kaip prabėgdavo gera valanda ir laisvo laiko nelikdavo nė kvapo – tik begalė neatliktų darbų.

Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?

Pirmosiomis dienomis iš įpratimo bandėme įsijungti TV, bet jis tiesiog nieko nerodė. Vaikas zyzdavo, kad nori filmukų.

Vyras ilgą laiką nepraleisdavo progos priminti, kokį siurprizą jam paruošiau, nors prieš eksperimentą sutarėme, kad dėl to nesutarimų ir ginčų nekils. Aš stengiausi į tai nekreipti dėmesio, bet kartais tas veidmainiškumas skaudino.

Kaip ir buvo galima tikėtis, draugai ir artimieji, sužinoję apie mūsų iššūkį, reagavo labai įvairiai.

Buvo ir skeptikų, ir kraipančių galvas, ir keletas giriančių už ryžtą.

Žinoma, lankantis pas juos nepavykdavo visiškai išvengti televizoriuje mirguliuojančių vaizdų. Kartais būdami svečiuose žiūrėdavome filmą, Euroviziją, krepšinio ar futbolo varžybas, leisdavome vaikui pažiūrėti filmukus pas močiutę, bet tai būdavo labai retai.

Ilgainiui vyro niurnesys dingo, o ir aplinkiniams nebereikėjo kaskart aiškinti, kodėl mes nebežiūrime televizoriaus. Pamažu pajutome teigiamus pokyčius: eidavome anksčiau miegoti, todėl anksčiau keldavomės ir nejausdami miego stygiaus gerai pailsėdavome.

Tačiau kas labiausiai trukdė tavo kelyje?

Nedvejojau, kad bus ne taip ir sunku, jei paties TV nebus namuose arba jis nefunkcionuos.

Ilgai svarsčiau: o kas, jeigu nežiūrėdama žinių, praleisiu kažką svarbaus ir dėl to sumažės mano išprusimas ir negalėsiu diskutuoti su aplinkiniais aktualiomis temomis? Tai buvo mano viena didžiausių abejonių.

Tai ką darei, kai buvo sunku ir norėjosi mesti viską šalin?

Neslėpsiu, jog per tą laikotarpį keletą kartų kilo pagunda grįžti prie seno gyvenimo ritmo su televizoriumi priešakyje…

…Dėl to galiausiai televizorių pakeitėme kompiuteriu.

Taip buvo kur kas paprasčiau žiūrėti filmus, skaityti naujienas ar pasitikslinti orų prognozes.

Taip pat tokiu būdu nesijautėme visiškai izoliuoti nuo aktualijų, gyvenome pilnavertį gyvenimą, o ir baimės, kilusios šio iššūkio pradžioje, nepasitvirtino.

Tačiau laikui bėgant pastebėjau, jog kompiuteris namuose būdavo įjungtas kur kas ilgiau, nei to reikėdavo naujienų perskaitymui ar filmukų žiūrėjimui. Dėl to apėmė susierzinimas, o gal ir neviltis – sutaupytas laikas, poilsis ir buvimas kartu su šeima vėl buvo prarastas.

Kaip jauteisi pabaigusi iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Televizoriaus atsisakymas kiekvienam iš mūsų išėjo į naudą skirtingai.

Vyrui pavykdavo anksti ryte atlikti darbus, kuriuos ilgai atidėliodavo. Sūnus tapo ramesnis, beveik išnyko lunatikavimas, dienos metu laiką, kurį praleisdavo žiūrėdamas animacinius filmukus, užpildydavo aktyvesne veikla. O aš patyliukais džiūgavau, nes atsirado laiko įvairiems darbams.

Svarbiausia, jog vakarais likdavo daugiau laiko artimam bendravimui su šeima.

O baigėsi viskas taip pat paprastai, kaip ir prasidėjo. Mes įsikraustėme į namą, pasijungėme anteną ir dabar naudojamės TV kaip ir anksčiau. Tik programų pas mus tėra apie dešimt, visos lietuviškos, ir neplanuojame jų daugiau turėti dar labai ilgai.

Ką naujo išmokai savo iššūkio metu?

Be TV galima gyventi visavertį gyvenimą. Atsisakius TV, atsirado laiko įvairiai veiklai. TV atima begalę mūsų brangaus laiko, mano nuomone, rodoma informacija svarbi tik kokiais 30 procentų.

Visa kita tėra stimuliuojantys, visais būdais vartotoją užkabinti bandantys, perfekcionizmu prisotinti arba agresijos kupini vaizdiniai, neigiamai veikiantys mūsų mintis, sveikatą ir energiją.

Galutinai įsitikinau, kad nėra taip paprasta atsisakyti kažko žalingo.

Net jei pavyksta laikinai tai padaryti, dažnai pakeičiame jį kitu žalingu įpročiu. Rūkantysis, metęs cigaretes, gali įnikti į saldumynus, o saldumynų atsisakęs, kažin ar nepradėsi kramsnoti kitokių užkandų. Todėl ir sakoma, kad priklausomybė išlieka visą gyvenimą.

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Rekomenduoju ir Jums pabandyti bent laikinai pagyventi be TV. Tai buvo smagi ir daug davusi patirtis. Žinote kodėl? Todėl, nes tik išlipę iš savo komforto zonos, t.y., bandydami daryti kažką kitaip nei visada, pradedame tobulėti ir augti.

Jei negalite visiškai atsisakyti TV, tai paslėpkite nuo savęs distancinį pultelį bent vieną kartą per savaitę.

Mano patarimas būtų toks: reikia nuolat dirbti su savimi, nes visada yra kur tobulėti ir ko siekti. Būkime sąžiningi patys sau, negirkime už ne iki galo atliktą darbą, tiesiog judėkime pirmyn, kad ir labai mažais žingsneliais.

Ačiū už pokalbį!

Tags: interviu

Gauk naujausius užrašus tiesiai į el. pašto dėžutę!