Idėjos iš Debesylos galvos

Istorija apie du vokiečius, keliaujančius per Lietuvą: „Naki, kaip karšta“

Išleista 2017-01-08 į 365 Tekstai
Naki kaip karsta eiti zvyrkeliais

Dienos tikslas: 287 žodžiai. Parašyta: 499.

– Naki, kaip karšta…

Praėjo akimirka. Arba valanda.

– Ką sakei?,- sumurmėjo klausdama Zoja.
– Sakiau karšta,- eilinį kartą nuvydamas nuo savo veido musę arba galbūt tik bandydamas sau sukurti vėjelį atsakė Henney.

Praėjo dar akimirka. Arba trys.

– Nein, aš apie tai, ką sakei pirmai,- papurtė galvą Zoja. Ji nešiojo apvalią skrybėlę siaurais krašteliais, vietomis vadinamą kaip „bowling hat“, nes ši panaši į boulingo kamuolį. Po kepure – prakaite permirkę plaukai.
– Sakiau „Naki“,- debtelėjo Henney. Jo plaukai buvo ne ką sausesni,- juk čia toks lietuviškas posakis, negi negirdėjai vakar? Tipo labai scheisse viskas.

Praėjo akimirka. Viena.

– Man atrodo,- atsargiai tarė Zoja, turbūt sau pačiai nepastebimai sulekuodama liežuviu ir įleisdama dar karšto miško oro į savo ir taip perdžiūvusią burną,- tai buvo „nahui“.

Henney vėl debtelėjo į Zoją. Šį kartą ilgiau. Beveik visas jo veidas buvo dulkinas, o ten, kur nebuvo – buvo lyg keistos tatuiruotės prakaito srovelių paliktos juostos. Jis išsižiojo ir atrodė, kad taip ir liks išsižiojęs iki tol, kol saulė nusileis. Maždaug dar pusę dienos.

Praėjo akimirka. Zoja žvilgtelėjo už jų, nes išgirdo kažkokį neįprastą ošimą nugaroje. Kažkas suspindėjo toli kelyje.

Automobilis.

– Na, gali būti ir „nahui“. Ta lietuvių kalba labai keista,- atsikvėpdamas tarė jis ir nusisuko atgal į nesibaigiantį žvyringą kelią viduryje lietuviškų miškų. Šis kelias vinguriavo tarp dviejų, tik Gūglui ir vietos gyventojams žinomų, kaimelių Varėnos rajone. Ir jau ilgiau nei kelias valandas aplinkui žvyrkelį augančios retos pušys nemėtė nė šešėlio.

Automobilis! Sidabrinis! Dar iš tokios tolybės spindi ir artėja, už savęs palikdamas gūsingą vėją ir sukeltas dulkes.

– O, automobilis!,- išpūtė orą Zoja ir nusitraukė nuo galvos kepurę. Tai jos neatvėsino, bet bent jau leido garuoti ant pakaušio susikaupusiam prakaitui. Ir kepurę ji juk galės panaudoti stabdant automobilį.

Henney irgi atsisuko. Ir laimingas šiek tiek šyptelėjo.

– Išties, das auto!,- juk jei šį jie sustabdys, galės pavažiuoti iki artimiausio kaimo ar bent jau kokio šešėlio! Ir dar automobilyje bus oro kondicionierius. Gi atrodo, kad tai mielas fainas Audi!

Hennye ir Zoja sustojo. Saulė pleškino, žvyras po jų kojomis buvo įkaitęs iki įsivaizduojamo raudonumo, o medžiai miške tylėjo, visai nejudinami nė trupučio vėjo. Henney irgi nusiėmė kepurę.

Praėjo akimirka. Automobilis artėjo.

Dar akimirka. Galbūt dvi. Visgi laukti geriau, nei eiti begaliniu pragaro keliu.

Automobilis jau tik per tą atstumą, kurį porelė ėjo paskutines 5 minutes. Sidabrinis, Audi, kaip ir Henney spėjo. Ir tik su vairuotoju, rodos, daugiau tuščias!

Akimirka.

Henney iššiepė savo pailgą veidą ir pakėlė kepurę. Rodos išsišiepė ir Zoja, taip pat pakeldama kepurę stabdymui.

Akimirka.

Automobilis priešais juos.

Šalia.

Už jų.

Dulkių debesis kaip kokia banga audringoje jūroje smogė į jų veidus ir smulkūs akmenukai bei dulkelės plūstelėjo ant jų drabužių, nuo prakaito drėgnų veidų ir plaukų.

Akimirka. Henney ir Zoja vis dar iškėlę savo kepures. Tik šypsena pavirto į keistą nusivylusią grimasą.

Automobilis nuskriejo per kalniukus ir dingo už dar vieno eilinio žvyro ir kančios kelio posūkio. Dulkės paskui jį.

Henney atsikvėpė. Nuleido kepurę. O tada užsidėjo sau ant galvos.

– Nahui.

Zoja pakartojo veiksmus.

– Na, bet bent jau vėjas geras,- turbūt irgi ramindama save dūstelėjo ji.

Henney tylėjo.

Journeymen vasarą sutikęs,
Danielius

Gauk naujausius užrašus tiesiai į el. pašto dėžutę!