Idėjos iš Debesylos galvos

Laura Stančaitytė: Kaip aš perėjau Camino de Santiago?

Išleista 2018-02-28 į Straipsniai
Img 8686

Ne aš nusprendžiau eiti kelią, jis pats mane pašaukė.
Nieko nebūna netyčia! 

Apie Camino de Santiago pirmą kartą išgirdau gal prieš 5 metus. Mano draugė pasakė, kad išeina į kažkokį kelią. Man tai buvo atrakcija, tiesiog kelionė ir aš labai norėjau vykti kartu.

Net įsižeidžiau išgirdusi, kad galiu skristi kartu, bet eiti turėsiu dienos ar dviejų dienų atstumu nuo jos. Tuo metu net neįsivaizdavau kaip galima keliauti vienai! Kažkokia nesąmonė!!! Taip ir liko tas kelias kažkieno keliu. O vėliau ir visai jį pamiršau…

Bet paskutiniais metais vis dažniau aš apie jį išgirsdavau, apie save jis man primindavo nuėjusių žmonių istorijomis.

Kaskart nutrūkus santykiams primindavau ir pamąstydavau apie jį, bet neužkabino. Ir pagaliau pamačiusi filmą „The Way” aš nusprendžiau, kad eisiu, tik nežinojau kada. Taip norėjosi pamatyti tą milžinišką smilkyklę 🙂 Ir vėl aišku pamiršau. Filmą mačiau gegužę.

Ir vieną birželio mėnesio dieną sedėjau darbe ir sukau galvoje jau gerus metus kankinančias mintis. Kaip aš užstrigusi kažkur, kaip nežinau ko noriu ir apskritai koks gyvenimas sunkus. Kaip noriu kažko, bet nežinau ko. Kaip užkniso visi bernai ir visos meilės… 🙂 Kas aš esu ir pan. Jaučiausi taip, lyg gyvenimas eitų pro šalį, o aš stoviu tiesiog šalia ir stebiu jį.

Ir staiga prisiminiau kelią. Suvokiau, kad tas laikas yra dabar.

O pagalvojusi, kad gali darbe neišleisti mėnesiui atostogų, net buvau pasiryžusi išdidžiai priimti atleidimo lapelį. Pasiteisinimų kodėl neiti ir baimių tiesiog neliko. Už valandos jau turėjau bilietą į vieną pusę. Liko susiruošti amuniciją ir nuvažiuot į oro uostą. Tik paskutinę dieną prieš išskrendant viduje buvo keistas jausmas – atrodė, kad kažko netenku, kažkas baigiasi. Bet dabar manau, kad buvo tiesiog mažas jaudulys prieš kažką naujo!

Parašiau porai žmonių jau ėjusių kelią, paklausiau patarimų ir su visa manta iškeliavau. Tėvams teko truputį sumeluoti, kad eisiu su grupe žmonių iš Lietuvos, bet yla iš maišo greit išlindo 🙂

Mano kelias prasidėjo rugpjūčio 29 dieną.

Pasidalinsiu užrašais, kuriuos rašiau būdama ten.

Rugpjūčio  29 d.

Jau Londono oro uoste prie įsėdimo vartų buvo aišku, kad mūsų eis daug. Piligrimus atpažinti lengva iš aprangos ir kuprinės ant pečių. Ten sutikau pirmąjį ir vienintelį sutiktą lietuvį Aurimą Mockų. Jau Londone radau kompaniją, su kuria kartu važiavome į miestelį, kur ir prasideda kelias. Saint Jean Pied de Port piligrimų ofise pasiimi pasą, gauni nakvynės vietų – albergų sąrašą ir atstumu tarp miestelių, išklausai  instruktažą trumpą, jei nori pasiimi piligrimų simbolį kriauklę ir tu pasiruošęs! Keista, bet jaučiausi labai rami ir savo vietoje. Ten kur ir turėjau būti.

Rugpjūčio 30 d. Pirėnai.

Tikiuosi pirma diena buvo sunkiausia. Klausimas „ką aš čia veikiu?” tikrai buvo galvoj, bet pasiekus pirmą tašką dingo 🙂 Vakar piligrimų ofise savanorė paaiškino ir perspėjo mus nesirinkti trumpesnio, bet labai stataus ir pavojingo nusileidimo nuo kalno. Tai spėkite ar aš paklausiau? Ir šį perspėjimą atsiminiau jau pusiaukėlėj nusileidimo… Pirmasis albergas nustebino savo dydžiu, keista, bet labai ramiai miegojau kartu su 300 piligrimų. Tik va kur tas šiltas oras Ispanijos, dar neišsiaiškinau…

Rugpjūčio 30 d.

Roncasvalles-Auritz-Aurizberri-Alto de Merkiritz-Viscarret-Lintroaint-Alto de Erro-Zubiri-Ilarratz-Eskirotz-Larrasoana – 40954 žingsniukų. Pagal programą 35 km. Pagal kolegas 27 km. Bet koks skirtumas, visi km mano :), bet supratau viena – alpinistė nebusiu! Na nemėgstu aš tų pakilimų ir nusileidimų. Šiandien vienas piligrimas nuramino mane, už 500 km jie baigsis! Šiandien buvo minčių šuolių diena.

Pamąstymai, kad žmonės su trumpesnem kojom eina ilgiau arba bent jau daugiau žingsnių turi žengti; kad kodėl aš nebaigiau medžiotojų kursų, žinočiau dabar kieno „krūvelės” ir kvapas miške paliktas; kad einu keliu ir mindau tą pačią žemę, kurią pirmieji piligrimai mindė ir dar begalės po manęs praeis; kad maži kelio akmenukai nusižiūrėję tik mano batus ir pasiruošę visi sušokti į juos, pakeliauti kartu.

Žodžiu dar daug visokių minčių būta, kai kuriom net nesidalinsiu. Vėliau, po tokių minčių šuolių pagalvojau, gal nereikėjo pakelės uogų valgyt… 🙂

Rugsėjo 1 d.

Larrasoana-Pamplona-Zariquiegui, apie 26 km, 39000 žingsnių.

Turiu pasakyti, kad pavargusių kojų balsas darosi vis stipresnis ir privertė sustoti. Bet išsiderėjau dar 7 km. ir dabar jau sedėdama alberge, pamačiau praeinantį apie 70 metų piligrimą. Išėjom ryte kartu, o jis sau ramiai žingsniuoja toliau, iki kito miestelio. Mečiau piktą žvigsnį į savo kojas, bet sutarėm, kad vėliau daugiau nueisim. Tikiuos nepaves…

Kai prieš kelis metus draugė besiruošdama į kelionę pasakė man NE, kad eičiau kartu, tuo metu nesupratau kodėl. Dabar sakau tau ačiū! Linkėjimai ir gražios šventės Jums 🙂-) man skanios vakarienės ir ramaus miego. Niekad nemania, kad 21 valandą eiti miegoti atrodys taip vėlai.. (Šiame alberge sutiktas airis tapo mano kompanjonas visą likusį kelią…)

Rugsėjo 2 d.

Na ką brangieji. Šiandien 30 km, ~46000 žingsniukų. Pasirodo galiu ir daugiau. Vakar gavau įdomų kompanjoną nakvynei. Išskirsiu tik jį, nes paprašytas pasisukti ant šono, nes knarkia, jis visą naktį kalbėjo. Nežinau ar čia miego dalis ar jis miego laiką skyrė burbėjimui. Turiu pripažinti tai darė meistriškai. VISĄ NAKTĮ! Ryte buvau dėkinga kai jis pasuko į kitą pusę. Nes turbūt būčiau pasiryžusi dar 10 km nueiti, jei jis vėl būtų mano kambary… apie knarkimą net nepasakosiu, tik turiu pagirti moteris, stiprius plaučius turime 🙂 🙂moterys valdo!!!

Šiandien turėjau kelio kolegą airį. Šaunus vyrukas, apie 60. Matyt be jo nebūčiau tiek nuėjus, pasiduot negalėjau! Na kaip aš pacankė mažiau nušuoliuosiu.)

Vakar vakare sedėjau ir mąsčiau… kada būtų galima skirti tiek laiko keliui, kad nesijaustum įspraustas į laiko rėmus. Ir staiga nušvito… vaiko priežiūros atostogos!!!! Na tada ir prasidėjo… ai nu nesąmonę čia Laura sugalvojai. Briedas… reikia, kad vyras sutiktų ir ne išleisti, o eiti kartu. Nes nu gi nepaneši visų reikalų ir dar vaiką. Ir taip begalvojant praeina šeima. Su lelium ir visa manta, ryte pamačiau, kad miega ne alberguose, o palapinėj. Viskas įmanoma, jei šalia Tavo žmogus ir yra noras!!!

Taigi… mano noras išliko, kelias veda mane. Palepinsiu kojas, padarysiu pora tempimo pratimų (vokietė praėjusi šiaurinį kelią ir dabar einanti pracūzų pamokė), sukirsiu vakarienę (kuri, kaip taisyklė – kuo daugiau km nueini, tuo skanesnė) ir basiklausydama, tikiuosi tylos, krisiu veidu į savo miegmašį. Ryt nauji neatrasti toliai laukia.

Rugsėjo 3 d.

Pagaliau Los Arcos! Galvojau sušoksiu laimės šokį, kai už posūkio pamačiau namų stogus. Po vakar vakaro pasisedėjimo su Camino friends, susivėlinom ir išėjom tik 8 ryto. Foto prie vyno fontano yra, tik va vynas nebebėgo… taip ir nesupratom ar pykti ant anksčiau išėjusių piligrimų ar vietinių, pamiršusių atsukti kraniuką. Na tiek to, ką jau padarysi.

Žingsniuojam toliau ir jau jaučiam kavos ir pusryčių skonį burnoj… bet gi sekmadienis yra šventa diena čia! Vien jaunimėlis betūsinantis nuo vakar ir nė vienos kavinės! Ir taip 15 km. Galvojau kas čia tokio, namie tai pusryčių nevalgau. Bet ir neinu su kuprine 15 kilų. Skirtumą supratau, pamoką išmokau. Kitą šeštadienį busiu pasiruošusi.

Stebinanti tolerancija kelyje. Pagirtina, reikia pasimokyti. Įtraukiu mintyse į sąrašą ką turiu padaryti. Čia niekada nesišaipoma iš tavo kalbos, kuria tu bandai bendrauti su Camino friends, įdegio ir eisenos. Su kalba manau viskas aišku, tik ligonis dėl to gali šaipytis. Na dėl įdegio, galima suprasti, nes visi panašūs. O va eisena… kas po dienos dar eina normaliai – respektas jam. Kokių tik nemačiau… ir nesijuoki, nes bandant atsistoti ir paeiti, supranti kaip pats atrodai ir neaišku kas bus rytoj. Vakar turėjau vieną pūslę, tai zaraza draugų prisikvietė 🙂) turėjom ilgą pokalbį, tai tikiuos ryt daugiau neateis.

Žodžiu linksminuosi kaip galiu. Bet kaštis duoda savo. Nubaudė šiandien saulė, kad pavėlavom išeiti. Teko nusilenkti jai ir prisižadėti ryt keltis ankčiau.

Iš sutiktų žmonių skaičiaus laimi airiai, vokiečiai ir danai. Jų čia daug. Neatsilieka JAV, Anglija. Vienas kitas suomis, norvegas, australai ir iš PAR teta buvo. Vakar buvo linksma, kaip visi prisistatinėjom iš kur esam ir amerikietis su džiaugsmu sušuko, kad pagaliau sutiko kažką iš Lietuvos! Nežinau kodėl jam tai taip svarbu, bet buvo faina. 🙂 O viena teta net nufotkyjo mane, vyrui parodys mat jo lietuviškos šaknys 🙂🙂 taip ir krutam Camino de Santjago. Nežinai ką rytojus tau pasiūlys, tu tik turėk proto priimti tai. Pamiršau žingsniukus 🙂🙂 ~39000

Rugsėjo 4 d.

Šiandien kėlėm anksti. Labai džiaugiaus, kad ne viena einu. Žinot mano baimę tamsai. ~ 27 km, ~42000 žingsnelių. Dar reikės mieste patapenti, bet ką jau čia, negi pasiduosi.

Kas kart vis sunkiau pradėti eiti po pertraukėlės, pūslės savo duoda. Ir dygsta kaip grybai po lietaus. Bet turiu puikų būdą su jomis tvarkytis, Camino friends jau praminė jį lietuviškuoju 🙂🙂 o man kas, aš didžiuojuosi ir einu toliau.

Šiandien pamaniau, kad kodėl dar joks išradėjas nesukūrė kuprinės, kuri ją užsidėjus, automatiškai prisitaikytų prie nešiotojo. Tampai dabar dešimt dirželių į visas puses ir vistiek kažkas ne taip. Visokių š… prigalvoja, o va tokio dalyko ne. Bet kasdien dėkoju, kad galiu eiti toliau. Prieš porą dienų sutikom amerikietę, kuriai po alkūnės ir nosies lūžio, kelias baigėsi. Smarkus kritimas buvo, nepalyginti su mano švelniu it pūkas nusileidimu. Dėkoju… kiti dar bando tęsti kelionę, stiprūs žmonės, o gal tiesiog mažiau sužeidimų. Buen Camino!

Vytautai, nu po velnių, reikia kažką daryti su ta pūsleline. Šiandien atsikėlusi visus mokslininkus išdėjau į šuns dienas (na gerai, ne taip stipriai – truputį paburbėjau), negali matai jie atrasti kas ją sustabdytų…. po šimts kalakutų.

Sėdžiu dabar Albergo „salione” ir kokios 10 skirtingų kalbų skamba. Bendravimo su artimaisiai valandėlė. Ir nors visi nusikalę, bet akys švyti. Jie eina kiekvienas savo kelią. Argi ne gražu… dėl švytėjimo verta eiti, bent jau bandyti.

Rugsėjo 5 d.

Virš 30, bet buvau nusiteikusi dar 10 eiti, kai kolegos pasakė, kad aš jau pasiekiau kelionės tašką! Sušokau 🙂-) taip sunkiai šiandien ėjosi. Bet po 18 km antras kvėpavimas atridarė, matyt įkvėpė 10 km traukta „Trys milijonai”. O ką, noriu ir dainuoju, kas man. Dar prisiminiau Stasio Povilaičio repertuarą, nes kaip tyčia daugiau nieko neatsiminiau. Taip ir žingsniavau per vynuogynus traukdama daineles ir pasivaišindama vynuogėmis (taip taip, vynuogės neplautos). Tikiuos pasekmių nebus.
Buč toliau ėjus, bet pakaks. Kolega airis šiandien jau sėdo į autobusą, pūslės paėmė viršų. Aš anksti kėlus lekiau žingsniuoti, kad neužsikrėsčiau autobuso virusu. Vakar kažkaip daug piligrimų jų paslaugomis naudojosi. Net keista matyti pilną autobusų stotelę piligrimų 🙂

Kuprinė šiandien pradėjo rodyti ragus, tikrąją to žodžio prasme. Strypas paėmė ir išlindo. Apsibraižiau, bet čia jau mano pačios žioplumas, negi pyksi, juk ir jai ne atostogos čia.

Kelinta diena jaučiu Ispanijos karštį ir kaltę, kad burbėjau dėl vėsaus oro. Dabar pasiilgau jau jo.

Grižus namo reikės pavartyti žmogaus anatomijos knyga, nes kažkaip niekaip negaliu suprasti kas kasdien vis naujo gali mausti. Tikiuos kita savaitė bus lengvesnė, nes kūnas pagaliau supras, kad šeimininkė nepasiduos ir jam teks eiti dar 500 su trupučiu km.

Lygiai savaitė čia. Džiaugiuos, mėgaujuos ir daug vaikštau. Manau šį vakarą tikrai nusipelniau 2 taurių vyno! (prisijungė danas prie mūsų ir mūsų trijulė patys į petį ėjom iki Santiago).

Rugsėjo 6 d.

Monotoniška atkarpa. Išeiti tamsoje gerai, nes didesnę dalį kelio nueini kol saulė nekepina. Vėsa, ramybė, tyla, tik žvyro girgždesys po kojomis. Ramina. Bet… šokinėjau kaip zuikis nuo kiekvieno garso  🙂🙂 o ir kelio žymėjimą lengva pamesti. Kelis kartus grįžau pasitikrinti ar teisingai einu. Šiandien įveikti 27 km. Atrodo mažokai, kai išgirsti, kad žmonės po 50 nueina. Aš juos vadinu terminatoriais. Man jau nebe kelias, o lenktynės.

Na, bet kiekvienas turi savo kelią.

Ėjau kartu su Marijonu. Po kelis kartus savo kuklų grojaraštį perklausiau. Šiandien dainas išgirdau kitaip. Namie klausai ir kartais net nesusimąstai apie tekstus. Šiandien girdėjau tekstus. Kitaip suskambėjo… ir galvoju sau, negi turi nueit iki Kauno ir dar truputį, kad įsiklausytum? Taip. Pagal ženklus jau nuėjau iki Kauno. Sakyčiau durnas kas pėsčias iki Kauno eina.
Kasdien kelias tampa vis labiau monotonišku, vaizdų prasme. Gal jau pripratau ir nebepastebiu? Gal reikia grybžtelt į šlaunį, kad pastebečiau grožį. Praėjau saulėgrąžų laukus. Noksta. Įsivaizduoju koks grožis kai žydi laukai. Norėčiau sugrįžti pavasarį…

Smagiausia dalis, kai ateinu į numatytą tašką, laukia manęs du vyriokai. Džiaugiasi pamatę, kaip vaikas saldainį gavęs. Ne. Nepavydžiu aš jiems, nes jie su autobusu važiuoja, o aš žingsniuoju sau. Žingsnis po žingsnio artėju ar tolstu, kaip pažiūrėsi. Ji dar nesibaigė, bet drąsiai galiu pasakyti – geriausia kelionė ever!

Rugsėjo 7 d.

Saulė, karštis, kelias kiek įdomenis nei vakar. Nors nelabai mačiau, gal tema sunki galvoje išsirutuliojo. Palikau tris miegančius vyrus ir dvi merginas. Išėjau pirma. Nors dėkinga mano žadintuvui Chris, be jo matyt būčiau paskutinė išėjusi 🙂🙂 miegokit ramiai mano žadintojai namie, manim čia rūpinasi. Merginos didžiąją kelio dalį nuėjo, vyrai važiavo autobusu. Du dar negali paeiti, o vienam tiesiog neįdomu palei greitkelį eiti.

Chris ir Aidan vis juokauja, kad privalo važiuoti su autobusu, kad savo princesei paruoštų deramą sutikimą 🙂🙂 taip taip, čia aš ta princesė 🙂😀

Taigi mintys apie stipriąją ir silpnąją lytį sukosi galvoje ir išsirutuliojo pokalbyje visiems vėl susitikus. Mes moterys daug ką galim padaryti pačios, bet ar privalome? Juk taip smagu kai tau atnešą kėdę atsisėsti ir šaltą gėrimą atneša, nors abu šlubiai! Smagu! Ir dar kaip gera 🙂🙂 niekada nesusimąsčiau, kad mes pačios iš vyrų padarome… na kiekvienas pasirinks atsakymą 🙂🙂 ir nesvarbu kas kiek kilometrų nueisime.

Taip, kol kas aš daugiau, bet niekada nežinai kas bus rytoj. O taip faina kai žinai, kad nuėjus į sutiktą vietą pamatysi pasididžiavimą ir džiaugsmą jų akyse už mane. Už žmogų, kurio galbūt daugiau gyvenime nebesutiks. Pagarba jiems, pagarba apskritai vyrams. Juk taip sunku jiems, kai mes tokios norim būt savarankiškos, išlikti vyrais 🙂🙂

Žodžiu minčių kratinys, bet esmę supratot. Princesė tai aš 🙂

P.S. apie 27 km, ~39000 žingsniukų trumpom kojom.

Rugsėjo 8 d. diena prieš Burgos.

Sunki naktis. Gal 7 knarkaliai. Nuovargis velkasi. Alkana. 36 km. ~46000 žingsnių. Valgyt ir miegot – visi šios dienos norai 🙂

Rugsėjo 9 d.

Ačiū visiems už palaikymą, bet išaušo rytas, kai nusprendžiau pailsėti. Noras eiti stipresnis už kūną, nesinori perspausti… deja turėsiu nusileisti jam. Dar daug dienų laukia.

Burgos katedra nuostabi! Gražus miestas, bet man kažkaip nesinori užsibūti miestuose. Tiek daug nuostabių mažų miestelių ir jautiesi daug jaukiau nei didmiesty.

Rugsėjo 11 d.

Dienų įvykiai maišosi, savaitės dienos neturi prasmės, miestelių pavadinimų nebesistengiu atsiminti, bent jau didesnių miestų pamenu. Tik kilometrai tiksi, kojos neša pirmyn. Akys kaskart vis labiau užtrunka žvalgydamosis. Vis rečiau išsitrauki telefoną nufotkint kažką. Dažniau bandai atsiminti visumą – vaizdą, jausmą, mintis. Gyvenimas nuostabus!

Rugsėjo 12 d.

Na ką 🙂) šiandien jau ėjome tryse. Vaikinai pabandė po pertraukos prasieiti. Naujos pūslės, nauji gydymo variantai, konsultacija su medikais telefonu ką daryti. Visų atsakymas vienas – pailsėti. Norisi išbučiuoti savo pėdutes, kad taip puikiai laikosi! Aišku man ryte išruošti prireikia pusvalandžio – kremukai, pudrytės ir čia viskas kojom 🙂🙂 jie susiruošia per 5 minutes.

Turbūt čia ir skirtumas, čia ir dygsta pūslės.

Kelios dienos kelias primena namus. Lietuviški laukai, medžiai, nupjautos žolės kvapas. Praėjom šiandien miškelį ir abu su danu nusprendėm, kad tikrai turėtų būti grybų 🙂🙂 tik va kitoj kanalo pusėj miškelis buvo. Bet nutarėm, kad rasim dar kur pagrybauti.

Rugsėjo 14 d.

Įpėdinau į antrą pusę kelio. Džiaugiuos, bet kartu ir liūdna. Tik buvo pradžia, o čia žiūrėk ir jau pabaiga. Kelias. Tiek daug jame. Sutinki naujus žmones, o jausmas lyg šimtą metų juos pažinotum. Čia pildosi svajonės užleisdamos vietą naujoms. Čia įsiplieskia jausmai, bet seni numiršta.

Pameti kažką, bet kažką ir randi. Šypseną keičia ašaros. Senus prisiminimus keičia nauji. Gyja žaizdos, bet atsiveria naujos. Čia laikas netenka prasmės, bet kartu svarbiausias dalykas, kuris įrėmina tave. Tiek visko viename. Tai tik mažytė tavo gyvenimo dalis, bet kartu ir visas gyvenimas šiuo metu. Žmonės džiaugiasi susitikę, o čia jau ir išsiskyrimo ašara rieda. Bet manau visi palieka čia dalį savęs, kartu su savimi pasiimdami kelio dalį.

Rugsėjo 16 d.

Pas mus jau šalnos 🙂🙂 nežinau, bet manau kažkas ne taip su Ispanijos orais…

Rugsėjo 17 d.

Nuovargis dingsta po pirmosios pamatytos krintančios žvaigždės ir vis kitokio saulėtekio. Pasiilgsiu…

La Cruz De Ferro – stebuklinga vieta, kur žmonės kažką palieka, kažką paleidžia…. palikau ir aš.

Rugsėjo 21 d.

Liko tik 100 km. Nesitiki. Atrodo neįmanoma tiek nueiti. Šios dienos kelias vedė per pievas ir miškus labai primenančius Lietuvą. Namų ilgesys vis stipresnis, nuovargis nedingsta net ryte. Velkasi kaip įkiri musė iš paskos. Liko tiek nedaug, nors kiti šioj vietoj tik pradeda savo kelią. Eina visi iškėlę galvas, pilni energijos. Žiūriu į juos ir visai nepavydžiu. Jei eisiu dar kart ir vėl rinksiuos visą kelią.

Vis dažniau pagalvoju, kad liko kelios dienos kelio, o kas toliau? 🙂 o toliau gyvenimas. Camino family išsiskirstys ir kiekvienas vėl gyvens savo gyvenimus. Bet žinau, kad ši dalis mūsų gyvenimo liks amžinai mūsų širdyse. Buvo verta! Ir žinau tikrai, kad vieną dieną grįšiu ir vėl tarsiu su šypsena „Buen Camino!”

Rugsėjo 22 d.

Paskutinis šimtas kilometrų kitoks. Pirmą kartą kelyje susidarė piligrimų kamštis 🙂🙂 dar plius visi amerikiečiai pamatę fimą „The way” ir nutarę, kad jie būtinai turi patys tai pamatyti. Kasryt juo taksi atveža į vietą, paleidžia ir po kažkiek km vėl surenka. Smagu, kiekvieno savas kelias. Neturiu nieko prieš, tik tegu nežiūri į mane užuojautos pilnomis akimis. Tik tiek 🙂-)

Bet šiandien išgirdau ir kitą istoriją. Sunkiai paeinanti pagyvenusi moteriškė kasdien nueina gal 10 km, kaip pavyksta. Tada taksiuku važiuoja iki nakvynės vietos. Bet kitą rytą grįžta tiksliai į tą vietą, kur vakar pabaigė kelią ir eina toliau. Nežinau kiek truks jos kelias, bet pagarba jai..

Ir esminis klausimas. Vyrai, kodėl Jūs manot, kad Jūsų prakaito kvapas, tarsi gėlių aromatas? Galit jaustis ramūs kai knarkiate, net kai nusprendžiate, kad nieko tokio yra miegoti nuogam su kitais 40 žmonių 🙂🙂 bet po dušu galėtų nusiprausti…. ai ir dar… prakaito dvokas iš rūbų neišgaruoja stebuklingu būdu! Sorry jei nuliūdinau kažką 🙂

Rugsėjo 23 d.

Šiandien crazy diena! Bėgimas Pamplonoj su buliais, grybavimas ir pietums pačių pakepti baravykai 🙂🙂

Na gerai gerai… o buvo viskas taip. Ne Pamplonoj, o dvi dienos nuo Santiago. Ir ne buliai, o viena pasiutusi karvė. Einam sau ramiai keliuku, pralenkėm du kitus piligrimus. Apsikeitėm „Hola! Buen Camino!” Ir žiū šalia kelio iš krūmų kyšo karvės galva ir žiūri tiesiai į mus. Aš iškart sakiau, kad ši karvė trenktoka, bet aišku vyrai gi netiki! Likus keletui metrų iki jos, ji puolė į kelią ir pasileido bėgti nuo mūsų. Na ok, matyt išsigando. Ramu. Bet apsukusi ratą ji pradėjo mus vytis. Turėjo būti smagu iš šono stebėti, kaip 5 piligrimai su kuprinėm pasileido bėgti nuo karvutės. Juokinga ane? Man ne! Nežinau kaip, bet sugebėjau tiesiog užšokti ant tvoros (nulipant reikėjo dviejų vyrų pagalbos) ir atėmusi ėjimo lazdą iš Christoffer, buvau pasiruošusi pulti!

Nežinau ar karvutė išsigando ar viduje mirė iš juoko pamačius mane, bet staiga pasuko į laukus. Dar gerą valandą lazdos neatidaviau 🙂🙂
Bet už šį pasilakstymą buvom apdovanoti keletu baravykų, kuriuos pasičepsėdami suvalgėm pietums! Aišku visi aplink po keletą kartų ar esam tikri, kad juos saugu valgyti.🙂

Rugsėjo 25 d.

Santiago!!! Dar nesitiki… bet atėjau!!! Verkiu

Rugsėjo 26 d. Finnisterre

Čia kelias baigiasi. Bet ir prasideda kitas. Ilgesnis, be nuorodų, be rodyklių ir albergų. Eisiu toliau…

Man kelias nebuvo nueiti kilometrai, man kelias buvo pats ėjimas – taip kaip aš noriu, taip kaip aš tai matau ir jaučiu. Kelią norėjau eiti viena, bet kaip sako mes planuojam, o Dievas juokiasi. Jau trečią ar ketvirtą dieną ėjome dviese. Šeštą dieną – visi trys 🙂 ir taip iki Santiago. Kiekvienas mokėmes vienas iš kito ir tik grįžusi supratau kaip man jų reikėjo ir kaip jie padėjo.

Ką gavau?

  1. Susitikimas su savimi
  2. Savęs priėmimas
  3. Išmokau paleisti
  4. Atsirado dėkingumas
  5. Pasaulio ir kitų žmonių priėmimas tokiais kokie yra
  6. Pasitikėjimas kitais
  7. Duoti nieko nesitikint, imti nesijaučiant kaltam
  8. Pamatymas smulkmenų
  9. Supratau kaip gera būti čia ir dabar, būti savimi
  10. Pasitikėjimas savimi
  11. Lūkesčių mažinimas ar visai atsisakymas
  12. Mažiau planuoti
  13. Pasiūlymams sakyti TAIP

Apie minčių šuolius net nekalbu 🙂

Visko dar mokausi ir manau dar daugiau atrasiu savo kelyje. Turbūt ir ne viską surašiau ką gavau, bet tikrai žinau, kad vertėjo. Ir TAIP, dar eičiau, tikrai nieko nekeisčiau 🙂 Jei abejoji, bijai ar dar koks kirminas graužia Tave – pabandyk tiesiog 🙂

Visiems sakiau ir dar pakartosiu, radau ko ieškojau ir dar su kaupu! Vienareikšmiškai tai geriausia gyvenimo kelionė!!!

– Laura

Gauk naujausius užrašus tiesiai į el. pašto dėžutę!