Laiškas kūriniui, kuris mane paliko

Dienos tikslas: 1543 žodžiai. Parašyta: 191.

Nekenčiu tavęs. Mirk.



Kodėl? Kodėl tai padarei?

BLET!!!

Tau juokinga, ar ne? Manai čia labai hihi-haha, ar ne? Tipo, blet, fainai, ar ne???

Eik tu šikti. Nekenčiu tavęs!!!



Aš tave mylėjau.

Na gerai, nepilnai. Šiandien buvo sunkus rytas ir mylėjau tave šiek tiek per prievartą. Turėjau mylėti. Juk tu mano. Mano vaikas!

Bet mylėjau tave! O tu!??


Aišku, šią akimirką tau nusispjauti. Šią akimirką sėdi sau kur tyliai ir net negalvoji apie mane.

Spėju, tau visada buvo nusispjauti ant manęs. Tu, bejausmi mėšlo gabale!!!

Nors ką aš čia šneku? Su savimi?

Ne, aš nekenčiu tavęs. Mylėjau. Globojau. Kūriau…

Tik nesitikėjau, kad viskas baigsis šitaip.

Žinai, jei tu taip norėjai išeiti – galėjai juk sakyti, žinai tai?



Ech.

Na, nieko. Dar ir tai praeis. Praeis.

Aš tiesiog TAIP nekenčiu, kai vidur kūrybos rašymo aplikacija išsijungia, o visa kūryba dingsta. Ne sulūžta ar sudūžta, lyg žiedžiant puodus – tada bent šukės lieka – o dingsta lyg nebuvus.

Ar aš šį rytą rašiau? Ką aš rašiau?

Aš nekenčiau savęs, kad man reikėjo rašyti. Rašiau prastos knygos apžvalgą, prastą laišką, prastą prasto puslapio tekstą.

Bet aš juk rašiau… Rašiau…

…O tu?

Ką tu?

Man gaila.

Man skaudu, kad mane palikai.