Idėjos iš Debesylos galvos

Kaip pradėti rašyti?

Išleista 2019-01-16 į Užrašai
qdrnzlzyjpa

Šis įrašas parašytas 2013 Kovo 20 dieną.


Seniai troškai parašyti knygą, poemą, referatą kurį pamačiusi mokytoja apsiverks iš džiaugsmo? Niekad taip ir neišdrįsai to padaryti arba pabandžius nepavyko?

Nesijaudink, šie keli patarimai kuriuos pats išbandžiau savu kailiu tau turėtų padėti pralaužti tuos ledus!

Septyni patarimai

1) Rašyk tai ką išties nori rašyti.

Turbūt nėra nieko blogiau nei rašymas kažko apie ką tu visai nenori rašyti. Pameni tuos rašinius bei esė kuriuos versdavo rašyti mokykloje? Pamiršk tai, tai nėra rašymas.

Geriausi rašytojai parašė savo kūrinius ne todėl, kad jie bandė kopijuoti kitų rašytojų stilių ar temas ir tapti „tokie geri kaip kiti“. Geriausiais jie netapo ir bandydami laikytis literatūros klasikos (ar piktų dėdžių kalbos institucijose) taisyklių.

Jei nori rašyti – nebijok ir rašyk ką pats labiausiai nori, surask savo temą. Nori rašyti pirmu asmeniu, esamuoju laiku, apie kosmoso kaubojų gėjų porelę Marse ir kaip jie bandė apsimesti merginomis? Prašom, tavo valia. Nori rašyti pirmuoju asmeniu trims veikėjams vienu metu, vienam bendram dialoge? Pirmyn, tai juk tavo kūrinys, tu tai rašai – kodėl dar klausi?

2) Nesistenk parašyti kažko originalaus.

Dar senoje geroje Biblijoje paminėta, kad tai kas gali būti sukurta jau yra sukurta. Nesistenk išmastyti kažkokį neįtikėtiną ir naują scenarijų, kažkokius neįtikėtinus veikėjus ar vietoves.

Norint parašyti gerą istoriją tau tereikia tik vienos vienintelės temos kurią išties, tikrų tikriausiai, mėgtum.

Berašant tas dalykas iškils ne vieną ir ne du kartus tau pačiam net nesistengiant, o tavo kūrinį būtent dėl jo ir atsimins. H.Murakami mėgsta mistiškas istorijas bei vis nepamiršta šešėlių, avių bei sąvaržėlių  E.Hemingvėjus mėgo stoiškas „vyras prieš gamtą“ temas. Kuo tu blogesnis, kad negali turėti to savo ypatingumo?

3) Nesistenk parašyti tobulai.

Nesijaudink, aš tave nuraminsiu sakydamas, kad nors ir kaip besistengtum puikiai parašyti savo kūrinį jis puikus visiems nebus. Tai neišvengiama, kiekvienas skaitytojas turi savo skonį – vieno sprendimo viskam nėra ir nebus.

4) Nesistenk rašyti tobulai. 

Nebandyk rašyti visko taip, kad nereiktų kažko taisyti. Taisyti tau reikės ne kartą ir ne du, kol tavo kūrinys pasieks galutinę, ištaisytą, stadiją. Dažnai tau teks net iškirpti milžiniškus gabalus teksto, kitur juos praplėsti, dar kitur pakeisti kažkuo kitu.

Rašydamas stenkis nesustoti ir nepradėti taisyti tą ką jau parašei – palik tai tam laikui kai jau viską parašysi ir turėsi kūrinio „skeletą“.

5) Nesustok rašyti.

Rašydamas nesustok viduryje pastraipos ar viduryje skyriaus nesvarbioms detalėms. Pirmu rašymu tu turėtum susikoncentruoti ties pačio istorijos „skeleto“ sudarymu, tau nerūpi ar kambario sienos buvo violetinės, ar raudonos, jei nerašai apie hipnozę keliančius kambarius.

Tarpuose kur nežinau ką rašyti, kur manau, kad reiktų pratęsti ar tiesiog nesugalvoju kuo papildyti, aš tiesiog pasižymiu „[[Papildyti šitai vėliau]]“ ar „[[Aprašyti plačiau]]“ ir tęsiu rašymą toliau. Kitą kartą grįždamas, jau pabaigęs skeletą, aš praplečiu ar pakeičiu viską kaip reikia.

6) Niekam nerodyk ką rašai.

Berašant turbūt kyla didelė pagunda pasigirti draugams ir kitiems pažįstamiesiems, kad tu pagaliau kažką rašai. Pats noras yra puikus, kadangi pasakydamas, jog rašai pats save priverti pabaigti savo rašymą. Na, juk nenori gėdingų pasiaiškinimų tiesa?

Bet paskelbus, kad rašai kyla problema jog atsiras ir norinčių paskaityti, o skaitytojai nori ar nenori tu to išsakys savo nuomonę. Kitų žmonių nuomonės kol tavo kūrinys nėra baigtas yra tavo didžiausias priešas – neklausyk jų.

Kodėl? Paprasta – tokie kritikai išsakys savo mėgstamą stilių, savo mėgstamas temas, savo mėgstamus pasakojimo būdus. Jei tu pradėsi rašyti tai kaip kiti pataria kaip tu savo kūrybą galėsi vadinti SAVO kūryba?

Kai kūrinys jau pabaigtas, kai jau parašei pagrindą, puiku – rodyk, pamatys gal kokių klaidų naujų, gal ką pataisys. Bet iki kol tu neparašei skeleto – net nebandyk kam rodyti.

7) Prisimink, kad nebūtina rašyti nuo pradžios.

Turbūt įdomu bus išgirsti, kad daug rašytojų net nebando rašyti savo kūrinių nuo pradžios. Jie pradeda bet kur, bet ne pradžioj. Dalis rašytojų pradeda rašyti nuo paskutinio sakinio, tos paskutinės pastraipos kuri nusako kaip baigėsi istorija. Ir tada jau parašius tai pradeda rašyti.

Gal toks būdas nėra pats geriausias visiems rašytojams be išimties, bet kitiems tai puikus įrankis „pamatyti“ visą istorijos seką prieš akis.

Prisimink, kad tai tavo kūrinys ir nėra svarbu ar rašysi nuo pradžios, ar nuo vidurio – svarbu, kad išvis kažką parašysi.

Gauk šviežiausias idėjas tiesiai į el. pašto dėžutę!