Idėjos iš Debesylos galvos

Jurgita Raudonytė: Kaip aš tapau freelancere?

Išleista 2018-04-11 į Užrašai
27356212 387363621709826 4364856295665871078 o

.

Ką tu dirbi?

Trumpai – esu laisvai samdoma tekstų autorė bei asmeninė konsultantė.

Pagrindinė mano veikla – rašyti įvairaus pobūdžio tekstus interneto svetainėms, kurti blogo įrašus, imti interviu. Tai labai įdomi veikla, kuria užsiimdama nenustoju mokytis bei, dirbdama su skirtingais projektais, turiu galimybę įgyti naujų žinių – nuo darbo su neįgaliaisiais subtilybių iki rekuperacinės vėdinimo sistemos veikimo niuansų! Kartais pradedu jaustis kaip žmogus – enciklopedija, kurio galva informacijos, naudingos nebent protmūšiuose.

Mėgėjiškai rašymu užsiimu jau daug metų, profesionaliai – nuo 2016 m. O štai pernai pavasarį gavau pasiūlymą prisijungti prie LDB finansuojamo projekto “Atrask save” kaip viena iš lektorių. Šiame projekte dalyvauju kaip žmogus, užsiimantis darbu pagal IVP ir galintis jaunuoliams iš praktinės pusės pristatyti savarankiško darbo niuansus – nuo mokesčių iki savireklamos.

Ir taip jau nutiko, kad siekdama padėti kitiems žmonėms susigaudyti savarankiško darbo džiunglėse, atradau dar vieną mylimą veiklą – mokymus ir konsultacijas.

Šiuo metu ir toliau darbuojuosi šiame projekte, keliauju po įvairius Lietuvos miestus susitikti su dalyviais, tačiau šių susitikimų man jau maža, tad ir pati teikiu asmenines bei grupines konsultacijas. Šios konsultacijos gali būti dvejopos – kartais pristatau savarankiško darbo niuansus, pagrindinius mokesčius, aiškinu, kaip geriausia klientams pristatyti save, valdyti kritines situacijas ir panašiai. Kitais atvejais – analizuojame kliento komunikaciją, Facebook puslapį, blogo įrašus ir kalbame apie efektyvų tekstų panaudojimą siekiant pritraukti daugiau klientų, sukelti daugiau susidomėjimo.

Taip pat nuo pavasario esu viena iš projekto „Atrask Save“ lektorių – pasakoju apie savarankišką darbą, mokesčius, savireklamą, bendravimą su klientais, ką reikia žinoti apie Facebook paskyrą… Prisijungus prie šio projekto supratau, kaip labai man patinka dirbti su žmonėmis, taigi pradėjau rengti ir savo mokymo programas, teikti asmenines konsultacijas.

Ir galiausiai – praėjusių metų gale pradėjau teikti Facebook paskyrų administravimo paslaugas.

Dabar gali pasirodyti, kad esu žmogus orkestras – ir rašau, ir mokau, ir konsultuoju, ir administruoju… Tačiau toks jau tas freelancinimas – norėdamas būti sėkmingu, turi išmanyti be galo daug sričių, būti universalus, greitai perprasti naują informaciją.

O kodėl tai dirbi? Dėl pinigų? Šlovės? Laimės? Ekonomikos? Dar kažko? Dėl ko labiausiai?

Dėl laisvės. Laisvės valdyti savo laiką, laisvės pasirinkti, kokius darbus noriu dirbti, laisvės nuspręsti, kada ryte kelsiuosi ir kada atostogausiu…

Į klientus žiūriu ne kaip į viršininkus, kurie man diktuoja taisykles, bet kaip į kolegas, su kuriais kartu siekiame bendro rezultato. Aš pasitikiu, kad žmonės, su kuriai dirbu, išmano savo sritį, pateikia man kokybišką darbui reikalingą informaciją. Klientai pasitiki mano žiniomis apie tai, kaip efektyviausiai išdėstyti informaciją puslapyje, kokio ilgio tekstai kur geriausiai veikia bei patirti dirbant su skirtingais projektais.

Taip pat mane be proto žavi mano darbo dinamika. Iki pradėdama dirbti savarankiškai, išbandžiau daug skirtingų darbų, ir visada būdavo tas pats – pirmais mėnesiais būdavo visai smagu, netgi kai dirbau padavėja man patiko galimybė patobulinti bendravimo su klientais įgūdžius, judesys ir panašiai. Tačiau po tam tikro laiko – dažniausiai vos poros mėnesių – pradėjau jausti sąstingį mintyse. Sustabarėjimą.

Dabar to nebėra. Kai pradedu jausti, kad reikia pertraukos nuo žmonių – einu daugiau dirbti su tekstais. Kai jaučiuosi išsėmusi ir stokojanti naujų minčių – susiorganizuoju daugiau susitikimų, konsultacijų arba apskritai metuosi į kitą veiklą – štai praėjusį rudenį jaučiausi labai pervargusi nuo savo veiklų, reikėjo naujos energijos, naujų stimulų bei kitokios veiklos. Taigi, praleidau du mėnesius savanoriaudama Kauno bienalėje, kas buvo nepaprastai įdomi ir daug išmokiusi patirtis!

O ar nebūtų dar didesnė laisvė išvis nedirbti?

Kartais taip darau — nusprendžiu kad gana ir sustabdau visus darbus. Užbaigiu turimus projektus, neisiimu naujų. Tuo metu daugiau dėmesio skiriu savo draugams, skaitau knygas, žiūriu filmus, einu į teatrą, keliauju… Šį rudenį paskyriau savo laiką savanorystei Kauno bienalėje — prisijungiau prie edukatorių komandos, vedžiau anglų kalbos pamokas moksleiviams, taip pat parengiau kelis tekstus, paėmiau interviu. Tai buvo absoliučiai kitokia patirtis negu mano įprastiniai darbai ir dirbdama oficinį darbą nuo 8 ryto iki 5 vakaro sau to leisti tikrai nebūčiau galėjusi.

Tačiau aš labai myliu savo veiklas — man patinka rašyti tekstus, beprotiškai smagu rengti interviu, o paskaitas ar konsultacijas vos ne kasdien galėčiau vesti!

Be to, kai ilgesnį laiką nieko neveikiu, galvoje pradeda zysti įkyrūs uodai, skraidyti musės, kažkas krebždenti ir stuksėti… Ir kaip kad kartais reikia įsileisti šviežio oro į galvą ilsintis nuo darbų, lygiai taip pat tas poilsinis oras galvoje gali užsistovėti ir pradėti slėgti – tuomet tik mylimas darbas padeda vėl geriau jausti savo pačios mintis.

Jeigu trumpai – man svarbu darbo ir poilsio balansas, nepersidirbti, bet ir neužsitinginiauti.

Ar tai išvis vadintum darbu, jei malonu?

Taip. Malonumai yra neįpareigojantys, kartais lengvabūdiški, kartais aviantiūriški, laisvi ir smagūs.

Dirbant darbą, net ir patį maloniausią, yra įsipareigojimai, atsakomybės, terminai. Dalykai, kurių nenori daryti, bet reikia (pvz. rytoj bus šalta, siaus pūga, o man į Vilnių važiuoti reikia, su klientais tiktis, mokymus vesti. Nenoriu. Nenoriu anksti keltis ir vėlai namo grįžti, išvis nenoriu į šaltį eiti… Bet reikia.).

Papasakok apie savo darbo laiką ir vietą. Kaip supratau – dirbi ne ofise ir ne nuo 8 iki 5?

Aš esu gana neorganizuotas žmogus, o kiekvienam rimčiau dirbančiam freelanceriui gebėjimas idealiai tvarkyti savo laiką yra „A must have“ savybė, taigi šis klausimas truputį skaudžiai pataikė…

Ir taip, nuo 8 iki 5 nedirbu – šiaip jau vargas tam, kas mane mėgins 8 ryto pažadinti!

Visgi, kartais tenka padirbėti co-workinguose arba trumpam kur kabinetą išsinuomoju – tai labai padeda, kuomet pastebiu, kad namuose pradėjo kristi darbo našumas, sunkiai sekasi pabaigti užsakymą, jaučiuosi užstrigusi.

Tai coworkingo erdvėje dirbti patogiau? Produktyviau?

Žmonės linkę perimti aplinkinių elgesį, kopijuoti esančius aplink save. Pradedant kūno kalba ar naudojamu žodynu (kartu daug laiko praleidžiantys draugai pradeda naudoti ne tik tokį pat žargoną, tačiau ir jų sakinių formuluotės supanašėja).

Kai nuėjus į coworkingą aplinkui tvyro darbingų žmonių šurmulys – klapsi klaviatūros, fone girdisi pokalbis apie naują sutartį, kaimynas derina detales su klientu, ir pačiam norisi pradėti stuksenti savo klaviatūrą, parodyti kažkokį darbų progresą esama klientui ir pagaliau pasirašyti jau savaitę derinamą sutartį su nauju klientu.

Ir šiaip, namuose labai lengva prisigalvoti trikdžių – tai prisimeni, kad indai neplauti, tai galbūt kilimą išsiurbti reiktų arba dabar gražus oras, nueisiu iki parduotuvės produktų vakarienei, o pasivaikščiojus padirbėsiu… Tuo tarpu coworkinge nei skalbimo mašina yra, nei eisi taip šiaip sau dulkių nuo visų stalų valyti, filmo pasileisti ir neis (na, čia nesidirba, tai aš dabar puse pažiūrėsiu, tada pribaigsiu darbą, paskui likusią pusę…). Belieka tik dirbti!

Yra kūrėjų, teigiančių, kad erdvę reikėtų skirstyti – vienoje kuri, kitoje planuoji, o trečioje dirbi atsisėdęs rimtai. Ar pastebėjai skirtumą, kur geriau einasi kurti meną, o kur – skaičiuoti, tarkim, mokesčius?

O tie kūrėjai kaip – tris darbo kabinetus turi ar į vieną tris stalus susineša?

Erdvė, kurioje dirbu, man nėra svarbu. Yra buvę taip, kad pabundu viduryje nakties ir bėgu kažką rašyti, nes žinau, kad jeigu užmigsiu – ryte neprisiminsiu, o tokios geros idėjos straipsniui paleisti negaliu! esu dirbus su pižama lovoje, išsidrėbus ant svetainės grindų, prie rašomo stalo ir mažesnio kavos staliuko, esu rašius tekstus važiuodama traukiniu bei skrisdama lėktuvu… Beje, lėktuvas mažiausiai produktyvi vieta iš visų išbandytų.

Kas liečia mažiau įdomius užsakymus, tai svarbu ne vieta ir laikas, bet pats pradėjimo momentas – atsidaryti dokumentą, pradėti dirbti ir per pirmas 10 minučių nenumesti. Jeigu sugebu pradirbti 10 minučių nepakilus išsivirti arbatos, pasiimti užkandžio ar nenuėjus į facebook patikrinti, kiek žmonių pasiekė naujai paleistas pranešimas ar paskutinės reklamos efektyvumo – reiškias, galiu tikėtis bent valandos ar poros efektyvaus darbo.

Su įdomesnėm, daugiau kūrybiškumo reikalaujančiom užduotim, galiu krapštytis bet kur ir bet kada. Vėlgi, esu kažkada visą straipsnį į telefono užrašinę subaladojus laukdama eilėje pas gydytoją – ir tuo metu negalvojau, patogu ar nepatogu, buvo visai neįdomu, kiek valandų, mažiausiai sukau galvą dėl erdvės tinkamumo… Tik gydytoja kiek suerzino viduryje sakinio į kabinetą pakvietus – visai jokios pagarbos kitų darbui!

O ar turi kokių ritualų įvedančių į darbą? Smilkalai, joga, muzikos takelis ar šiaip kas nors? Taip pat – ritualų užbaigiančių darbą, dieną, savaitę, mėnesį…?

Man patinka žmonės, kurie turi ritualus – tai juos šiek tiek mistifikuoja, šiek tiek atitolina nuo likusių mūsų, paprastų mirtingųjų.

Tuo pačiu ritualai tėra į gilias vėžes įklimpusi rutina, o aš negaliu pakęsti rutinos. Rutina nuobodu, rutina bukina smegenis ir verčia lipti sienomis. Dėl šios priežasties pastoviai prisigalvoju naujų projektų, naujų veiklų. Ir turbūt todėl pačiai jokie su darbu susiję ritualai niekada neprigijo – nors ir norėčiau tokių turėti, nes tada ir pati galėčiau pasakoti kokią nors super amazing awesome dienos rutiną ir mistifikuoti pati save!

O sakyk, Jurgita, tai ar turi kokių išskirtinių tuomet produktyvaus darbo technikų? Mark Zuckenberg kaip tik vertina rutina ir rengiasi tik vienodais drabužiais, Simas Balčiūnas, tinklaraštininkas, prausiasi po lediniu dušu ir purškiasi nikotiną, Hemingvėjus sakoma buvo, kad darbus baigdavo viduryje sakinio. Ar esi atradusi savų magiškų priemonių, kaip per trumpiau nuveikti daugiau? Na, arba jei neradus grynai „naujo“, tai surinkusi kitų tau veiksmingiausias idėjas?

Na, pradėkime nuo to, kad aš visada labai skeptiškai žiūriu į bet kokias universalias tiesas ar patarimus, kurių dalintojai tikrai tikrai žino, kad tai tikrai tikrai veikia visu 100% .

Šiuo atveju galiu pasidalinti tuo, kas veikia man – turbūt labiausiai neorganizuotam, išsiblaškusiam ir nekenčiančiam pastovios tvarkos sutvėrimui – bet tai nereiškia, kad šie patarimai bus veiksmingi Antanui, Marytei ar tavo vėžliui, jeigu jis kada sugalvotų, kad jau laikas pačiam užsidirbti savo salotos lapui.

Visų pirma – neprisiimti per daug darbų. Labai norisi būti aktyviai, prisižadėti milijonus dalykų, daryti tą, aną, va šitam laiko rasiu į tarpus ir dar… STOP! Nieko aš nerasiu – užsitingėsiu, užsisėdėsiu Netflixe ir galiausiai jausiuosi prispausta darbų gausos. Aš pažįstu save, žinau savo darbingo laiko ribas ir kiek per jį galiu padaryti – taigi prisiimtų įsipareigojimų kiekis turi tilpti į tas ribas. Galbūt tai skamba tingiai, tačiau kaip minėjau – aš myliu savo laisvą laiką, galimybę būti spontaniška ir netgi savo tinginystę, o prisiėmus per daug darbų aš galiausiai nepadarau nieko iki kol stresas apgaubia mane savo glamonėmis ir prasideda daugiadienis su pižama.

Visų antra – kas kart kompe įsijungus darbo programą – nesvarbu, ar tai word dokumentas, ar wordpress svetainė, į kurią keliu turinį, ar Facebook puslapis, kurį turiu išanalizuoti ir parengti ataskaitą – prireikia maždaug 10 minučių įsivažiuoti į darbą. Prisiminti, kur buvo baigtas darbas diena prieš tai ir ką ketinau toliau daryti, susirikiuoti informaciją savo galvoje ir parašyti pirmus sakinius. Per šias 10 minučių – griežtai jokių trukdžių, tai laikas, skirtas įėjimui į darbą. Kai darbai jau pradėti ir aiškus tolimesnės valandos ar dviejų planas, ką tiksliai rašysiu, kokios informacijos reikės ir t.t., tada jau galiu išsivirti arbatos ar nueiti pasiimti sausainio ar kažkam atrašyti į email, nes tokie maži trukdžiai nebeišmuša manęs iš vėžių ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, maži sutrukdymai, nukrypai nuo darbo ir panašiai padeda man efektyviau atlikti užduotį ir ilgesnį laiką išbūti produktyviai, susikoncentravusiai.

Labai svarbu, kad dirbti būtų patogu – nesvarbu, ar nusprendžiu dirbti atsigulus ant kilimo, ar prie stalo, ar kojas virš galvos susikėlus – man turi būti patogu.

Ir svarbiausia – neegzistuoja toks dalykas, kaip kad „aš dabar pažiūrėsiu tik vieną epizodą serialo ir toliau dirbsiu“. NE! po to vieno bus antras, trečias ir tada ateis vakaras, būsiu peržiūrėjus visą sezoną ir nieko nenudirbus, taigi ne, jokių serialų. Jau geriau trumpam užmesti akį į facebook ar paskaityti naujienas – tai suvalgo mažiau laiko ir po tokios pertraukėlės man paprasta grįžti į darbus.

Dar viena problema, su kuria dažnai susiduriu – vidurį nuobodžios užduoties susigalvoju įdomesnę, metu nuobodžią ir einu daryti įdomesnės, argumenduodama pati sau, kad čia irgi darbas, reikia su savo facebook puslapio auditorija dirbti, nes kaip čia – mokau kitus apie efektyvų turinį, kaip naudotis juo ir taip toliau, tačiau savo puslapio nesusitvarkau… Bulšit! Pirma darbas klientui, paskui darbai sau. Bet va kartais darbai klientui būna truputį nuobodūs, tai darbai sau paiima viršų ir jeigu kas nors turit patarimų, kaip efektyviai kovoti su šitu, būkit faini, parašykite, ką? Geriausiam patarėjui saldainį duosiu!

Autoriai kaip Austin Kleon teigia, kad kūrėjui reikia vartoti daug informacijos, ir įvairios. Kaip tu – ar vartoji? Kokią dažniausiai?

Pilnai sutinku su šiuo teiginiu!

Aš stengiuosi vartoti labai daug informacijos, susijusios su marketingu bei komunikacija, taip pat domiuosi SEO. Labai patinka socialaus marketingo ir komatininkų blogai – daug informacijos, kuri priderinta būtent prie lietuviškos rinkos ir mūsų vartojimo įpročių.

Taip pat man labai patinka sekti reklamą – Pelėdų facebooke yra sukurtas atskiras albumas, kuriame keliu mano dėmesį patraukusius reklaminius plakatus bei įvairius komunikacijos perlus, jais dalinuosi ir savo instagram paskyroje. Reklama mane labai žavi. Kai visi bėga nuo reklamos kuo toliau, aš dairausi akis išplėtus ir ieško išskirtinimų – išskirtinai gerai, išskirtinai blogai arba tiesiog kitaip, drąsiau, originaliau, unikaliau nei bendras srautas.

Ar galėtum tiksliau pasidalinti, kuo seki ir ką rekomenduoji? Kaip supratau, knygų skaitai nedaug?

Anksčiau knygų skaičiau labai daugiau, dabar – mažiau, bet daugiausia tai grožinė literatūra, nelabai susijusi su darbu. Visgi, aš dirbu su tekstais, taigi viskas, kas parašyta, gali būti pamoka, kaip (ne)rašyti. Tarkime, mano šiuo metu mylimiausia knyga Welcome to Night Wale (aut. Jeffrey Cranor ir Joseph Fink) turi labai nuostabią sakinių struktūrą, kur puikiai išnaudojami trumpi sakiniai – šiaip aš nekenčiu trumpų sakinių, nes jie sukapoja tekstą, bet toje knygoje jie tiesiog fantastiškai puikiai sudaryti ir derinami tarpusavyje ne kapoja, bet kuria ritmą!

Seku Arijų Žaką iš socialaus marketingo bei jau minėtus Komatininkus, taip pat – Social drums, Ink agency blogą. Daug informacijos galima gauti įvairiose Facebook grupėse, taip pat dažnai tiesiog vedu į google mane dominančius klausimus ir pati nustembu, kur galima rasti atsakymus. Pvz. kas galėjo pagalvoti, kad bloge pavadinimu “Ten, kur namai” yra puikus tekstas apie tai, kaip paruošti kokybišką turinį Instagram paskyrai?

Ar dar norėtum ką nors pridėti, pasakyti, pareklamuoti?

Pabaigai norėčiau pridėti, kad vieninteliai baubai yra tie, kuriuos susikuriame savo galvoje. Ten jie gyvena su visomis baimėmis, nesėkmėmis, nerimu, netikrumu, ir tuo balseliu, kuris pastoviai kartoja “ei, gi gerai, kaip yra! Kam tau kažką keisti, rizikuoti, bandyti? Tik sugaiši laiko, nusivilsi, nudegsi!”

Bet kai pagalvoti – kas blogiausio gali nutikti, jeigu tiesiog pabandysi? Gi nebūtina iškart mesti darbą ir nerti stačia galva – taip tikrai gali nusibaladoti pakaušį į dugno akmenis. Tačiau visus, turinčius nors kažkokių norų, ambicijų bei lūkesčiu pabandyti – iš pradžių mažais žingsniukais, pasitikrinti, ar patinka, ar tinka. Atsitraukti, jeigu matai, kad kažkas ne taip. Dar kartą viską apgalvoti. Tada vėl eiti – dabar jau drąsiau, geriau žinant, ką darai. Augintis ryžtą, drąsą, smalsumą ir norą daryti dalykus. O kai daug kartų bandysi – žiūrėk, dar ims ir pasiseks labiau, negu galėjai tikėtis ar svajoti!

Ačiū, Jurgita! Rekomenduoju sekti Jurgitos projektą:
„Pelėdos“ – patarimai freelanceriams

Tags: interviu

Gauk šviežiausias idėjas tiesiai į el. pašto dėžutę!