Idėjos iš Debesylos galvos

Emocinis intelektas. Kaip išmokti valdyti emocijas?

Išleista 2018-05-07 į Psichologija

Pripažinkime – turbūt kiekvienas esame patyrę tą neprašytą, netikėtai užplūstančių jausmų galią, kai sujaudinti puolame veikti, darome, o galvojame tik po to…

…Ir tuomet gailimės, kad padarėme kažką, ko tikrai nederėjo daryti.

Juk tai tikrai patyrei:

  • Tai pyktis, užplūstantis, kai tavo mylimas žmogus pasakė ar padarė kažką nemalonaus, gėdingo;
  • Tai baimė, atsirandanti prieš bandymus imtis kažko naujo;
  • Tai meilė, prikelianti vidury nakties, sutikus TĄ žmogų, apie kurį negali negalvoti.

Nieko blogo, sakai?

Štai ir ne. Šie jausmai mums sujaukia protą. Jie mus pakeičia ir priverčia daryti tai, ko įprastai niekada nedarytume.

Ir tuomet prasideda… Supykus – rėkimas ar net mušimas, bijant – bėgimas nuo atsakomybės, [ftn]Akivaizdžiai ir ne tiek – į gėrimą, draugų susitikimus, video žaidimus, televiziją, feisbuko begalinę sieną su Andriaus Tapino juokeliais…[/ftn] mylint – skuboti meilės prisipažinimai ir siūlymai tekėti, nes, ką žinau, sapnavai gražų sapną.

Nenuostabu, jog vėliau dėl viso to kaltiname tą vieną vaikį mokyklos kieme, kuris nesusivokė kartu su kitais pabėgti iš įvykio vietos…

…Kad puolame kaltinti savo jausmus.

Pripažink – lengva ieškoti atsakymų, kaip pašalinti iš savo gyvenimo pyktį, baimę ar „nesveiką“ meilę. Kartais net tariamai rasti atsakymus alaus bokale, smurte, sekse ar kituose narkotikuose.

Tačiau kas, jei jausmai, kaip mėgsta sakyti mano brolis, visai ne prie ko?

Photo by Emilio Garcia.

Tavo dvigubos smegenys ir jausmų prigimtis.

Štai paprastas pratimas: užsimerk.

…Palauk, ne! Pirma perskaityk nurodymus iki galo – amžinai likti užsimerkus neteks, nesu toks beširdis monstras. Trisdešimčiai sekundžių užsimerk. Ir apie nieką negalvok. Nieką. Visiškai.

Pasiruošei? Tuomet vėl užsimerk.

Po trisdešimties akimirkų atmerk akis ir pasakyk, kaip sekėsi?

Labai gali būti, jog visiškai nemąstyti tau nepavyko. Taip, galbūt pirmąją akimirką neturėjai makaulėje nė minties… Tačiau tai greitai praėjo ir vėl pradėjai mastyti, ką per velnią šiuo pratimu nori pasakyti Danielius, kas vyksta aplinkui tave, ar tyliai sau šaukei „Pala, bet aš galvoju! Privalau negalvoti! Ša!“.

…Kitaip tariant – tavo akimirka be minčių truko taip trumpai, kad net vargu, ar ją galima vadinti akimirka.

Štai taip galima pamatyti, jog mūsų mintys nėra tokios jau paprastos.

Šį mūsų eksperimentą meditacijas praktikuojantys žmonės vadina „galvojančių smegenų“ atskyrimu nuo „stebinčių smegenų“. Pirmosios smegenys – tai mintys, kurios mums norint to ar ne, šovė į galvą. Kitos, stebinčios smegenys – tai mes, stebintys visą procesą.

Jei nori, atlik pratimą antrą kartą. Tačiau jokiu būdu negalvok apie baltą mešką. Baltą mešką ant ledo lyties. Baltą mešką ant ledo lyties su Koka-kolos reklama fone. Ir nenorėk pirkti Kokakolos. [ftn]Įsivaizduoji kaip sunku nulaikyti jos buteliuką meškos letenoje? Siaubas![/ftn]

Nustebčiau, jei visas trisdešimt sekundžių išties apie nieką negalvotum. Laikyčiau tuomet tave arba savo ateities mokytoju (valio!) arba pusgyviu zombiu (eh…).

„Tačiau kuo tai susiję su jausmais?“

Štai kuo susiję – tavo jausmai yra galvojančių smegenų dalis. Tų nevaldomų, begalinių, pačių save gimdančių ir niekada nenuilstančių smegenų dalis.

Ir būtent todėl savo jausmų niekada nesugebėsi išjungti, neišjungdamas smegenų galutinai. Taip, tu gali jausmus užgožti narkotikų siena, tačiau, jei nesigirdi klykiančio vaiko už sienos, nereiškia, kad jis ramus.

Tavo jausmai surišti su smegenimis neperkertamu mazgu.
Nė joks kardas čia nepadės…

Bet štai gera žinia: tau pagelbės stebinčios smegenys. Tos pačios, apie kurių egzistavimą žino tiek nedaug žmonių.

Photo by Sarah R.

Kuo išskirtinės stebinčios smegenys ir kaip jomis tinkamai pasinaudoti?

Štai man asmeniškai liūdnas faktas – didžioji dalis ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio gyventojų visai nenutuokia apie stebinčiųjų smegenų egzistavimą.

Daugeliui žmonių gebėjimas stebėti savo mintis apsiriboja šūksniais kaip: „Ai, kartais būna, kad užsigalvoju, bet tuomet imuosi ko rimtesnio“. Jie išmeta idėją, jog būtų galima stebėti savo mintis…

…Ir taip praranda galimybę suvaldyti jiems įsakinėjančius jausmus.

Kodėl taip? Paprasta: ignoruodami savo būsenas, jausmus ir mintis, mes nebegalime nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai. Ar bent jau to padaryti kokybiškai.

Tai tas pats, kas vairuojant automobilį uždengti priekinį stiklą metro storumo švino sluoksniu, jog apsisaugotum nuo rėžimosi į pakelėj stovinčius stulpus ar kokios trobos sieną. [ftn]Metro švino pakanka, kad apsisaugotum net nuo gama radiacijos – tau atominės bombos nepakenks.[/ftn]

(Užuomina: ne itin protinga.)

„Tai ką daryti su šiuo gebėjimu stebėti mintis?“

Atsakymas vėl paprastas: leisk galvojančioms smegenims galvoti.

…Ir kartu stebėk savo mintis, jausmus.

Kitaip tariant – daryk tai, ką trokšti daryti… Tačiau atsižvelgdamas į tai. Ne aklai klausydamas pykčio, baimės, aistros, pavydo ar dar ko. O atsižvelgdamas.

Jei norisi – pasiduok savo jausmams. Leisk meilei, net ir tokiai, kuri neatrodo „gera“, užvaldyti tave. Pasakyk asmenybei, kurią įsimylėjai, ką jauti. Pasitikėk kitu, net jei tave ir kadaise nuvylė.

O jei jausmai nėra tokie, kuriuos trokštum turėti – neklausyk jų. Ženk pirmą žingsnį, net jei ir bijai. Parodyk kitiems save, nors ir nujauti, kad kažkam gali kilti noras pabūti maniakišku kritiku.

Klausi, kuo tai skiriasi nuo pirmo varianto, kur dar savęs nestebėjai?

Štai skirtumas: tu pirmiau savo mintis ir pastebėjimus ignoravai. Nors jausmai, pastebėjimai ir mintys galvoje grūdosi norint to ar ne. Dabar tu savo mintims ir jausmams leidi būti.

Net jei to neprašei. Jų neuždarai į Pandoros dėžutę, iš kurios jie tikrai kada nors su trenksmu ir dideliu „Kieto riešutėlio“ stiliaus sprogimu [ftn]Turbūt žinai, apie kokį filmą aš kalbu.[/ftn] grįžtų atgal.

…O geriausia dalis – tu kartu visą tą makalynę, besidedančią galvoje, dabar gali stebėti. O stebėdamas atsižvelgti. Priimti jausmą kaip savo sudėtinę dalį ir būti su juo kartu. (Arba nebūti – tai juk tavo pasirinkimas.)

Svarbiausia tai, kad vietoj to, jog kovotum su savo jausmais ir nesuprastum, kas dedasi, dabar gali gyventi taikoje, kurios taip ilgai troškai.

Gali mylėti. Gali neapkęsti.
Gali daryti tai, ką bijojai daryti… Gali būti savimi.

O argi ne tai svarbiausia?

Jaučiantis,

Danielius parasas

Tags: onbo

Gauk šviežiausias idėjas tiesiai į el. pašto dėžutę!