Meilės laiškas merginai iš antro aukšto balkono

Dienos tikslas: 1574 žodžiai. Parašyta: 723.

[Paslėpta] g. 4-2-kambarys~po~dešine
Šeštadienis, apie 6 valanda ryto

Labas, Aviete!

Šį laišką rašau sėdėdamas balkone. Dabar ankstyvas rytas, saulė dar neišlindo iš už kampo, o aš klausausi paukščių čiulbesio, stebiu, kaip jie skraido, mėgaujuosi šalto vėjo gūsiais ir šiluma po džemperiu.

Taip pat, prieš akimirką, aš svajojau apie tave, sėdinčią šalia.

Atsistojau, atvėręs savo savadarbes užuolaidas/širmą grįžau į kambarį ir atsinešęs kompiuterį atgal įsijungiau OmmWriter – ramaus ir netrukdančio rašymo programėlę.

Ore suskambus muzikai akimirką pagalvojau ją išjungti. Tačiau tai paukščių ant trešnės medžio, augančio priešais mano balkoną, neišgąsdino, o po akimirkos supratau, kad ši muzika visgi tinka kartu su paukščių čiulbesiu.

* * *

Atleisk, kad rašau kompiuteriu. Tačiau taip rašyti man šią akimirką spėju bus patogiau. O ir raštą, spėju, perskaitysi lengviau.

Šią akimirką sėdžiu balkone, namie, šeštą ryto ir apsivilkęs šiltą džemperį (su kapišonu nugaroje ir kailiuku viduje!), klausausi, kaip čiulba žvirbliai ir tvoros stulpe bundanti zylių šeimyna. Taip pat stebiu. Kaip juodasis strazdas raudonu snapu valgo trešnes tiesiai nuo medžio šakos.

Mielai trešnių suvalgyčiau ir aš.

Šią akimirką yra kelios minutės po šešių. Ir jau dvi valandas esu atsibudęs. Nes šiandien antra diena, kai keliuosi ketvirtą ryto. Jausmas keistas, kai ketvirtą ankščiau eidavau miegoti, o dabar keliuosi.

Kaimynų kieme ką tik praėjo storas rainas katinas, baltomis pėdutėmis. Jis manęs nepastebėjo, bet turbūt tai natūralu tokiu paros metu. Spėju, kad šią naktį jis miegojo lauke.

Oras gaivus. Nors per silpną slogą jo neužuodžiu, tačiau jaučiu vėjelio gūsius ant savo plikų pėdų, užkeltų ant apatinės metalinių turėklų juostos.

Jaučiuosi, tarytum būčiau prie ežero. Baltosios Ančios. Galbūt Koso saloje. Galbūt kaime, kuriame niekada gyvenime nebuvau ryte atsibudęs.

* Šypteli *

Na, bet štai. Rašau tau. Nes sėdėdamas prisiminiau. Juoda arbata mano puodelyje pavirto į čefyrą, o aš mielai tave savo balkone turėčiau ir šalia pasisodinčiau. Po tavimi ar už nugaros, be abejo, pakišęs žalios spalvos pagalvę, kad patogiau būtų.

Nežinau, kodėl būtent noriu, kad čia būtum. Gal tiesiog parodyti rytą.

Kad pasėdėtum šalia. Galbūt pakalbėtum. Arba tylėtum. Tačiau stebėtum ir išmoktum ką naujo. O jei nusibos ir norėsis miego – eitum atgal lovon.

Taip, žinau, keisti mano norai. Tačiau man apie juos galvoti patinka.

* * *

(Priešais mane, balkono turėklų tarpuose, kabo voras. Mezga sau tinklą. Arba megztinį žiemai. Nežinau. Tačiau dirba!)

(O! Ką tik varnėnas su trijų kitų paukščių chebra užšoko ant trešnės šakos ir pradėjo skabyti uogas! Man patinka! Jaučiuosi kaip zoologijos sode.)

(Beje, o norėtum nueiti į zoologijos sodą?)

* * *

Kai skaitysi šį laišką, tu, spėju…

  1. Sėdėsi priešais mane:
    1. Kavinėje;
    2. Parke;
    3. Mieste;
    4. Kažkokiuose namuose;
    5. Restorane (maža tikimybė).
  2. Sėdėsi šalia manęs:
    1. (Atitinkamai).
  3. Sėdėsi ant manęs:
    (Maža tikimybė, bet man patiktų – patogu apsikabinti. {Pastaba: Tik jei sėdėtum ant kelių. Ant galvos šiek tiek nepatogu.})

    1. (Atitinkamai).
  4. Sėdėsi ar stovėsi kažkur ir kažkaip, tačiau aš nematysiu, nes šį laišką perskaitysi vėliau, po susitikimo.
    (Ah! Negalėsiu matyt tavo veido išraiškos! {Pastaba: Tikiuosi šypsenos skaitant šią dalį. Arba teatrališkos grimasos. Pasirink.})
  5. Sėdėsi ar stovėsi kažkur ir kažkaip, tačiau aš nematysiu, nes šį laišką perskaitysi ankščiau mūsų susitikimo.
    (Ypač maža tikimybė.)

…Ir tikiuosi skaityti šį laišką tau patiks. Jei patiks – tada pakelk savo galvą ir pasakyk man, kad jis tau patinka. Garsiai. Jei nepatiks – irgi gali. Arba gali ateiti ir (stipriai) apsikabinti. Žodžiu, duok žinoti.

* Šyyypteli *

Irrrrr taip, žinau. Šis laiškas keistas. Man pačiam jis toks. Tačiau jis yra toks, kaip aš. Toks, kaip vartaliojasi mintys mano galvoje. Su šiek tiek mokslo, sistemų, pasaulio grožio. Atradimų, eksperimentų, poezijos, švelnumo, grubumo, atvirumo, troškimo mylėti(s) ir žiupsniu ekscentriškumo.

* * *

(Ekscentriška – nuo centro.)

(Pakilus Aleksoto kalnu važiuoti Marijampolės kryptimi iki Europos prospekto. Tuomet pasukus dešinėn važiuoti iki posūkio dešinėn prospekto pabaigoje. Važiuoti tiesiai apie 700 m iki raudonų plytų pastato, už kurio sukti kairėn. Pavažiavus apie 300 m sustoti trijų gatvių sankirtoje prie pašto dėžučių. Paeiti artyn ir į [Paslėpta] gatvę. Įėjus ketvirto namo kieman spausti antro aukšto durų skambutį. Siurprizas!)

* Pasilenkęs nuo balkono nusiskina tris trešnes. Vieną išmeta, nes ji šiek tiek varnėnų apvalgyta. Vieną suvalgo. Vieną pasiūlo įsivaizduojamai Avietei. Kadangi jos nėra – suvalgo pats. *

Nori trešnės?

* Toliau valgo trešnes, skintas tiesiai nuo medžio. Kas antrą pasiūlo įsivaizduojamai Avietei. *

Na, bet laišką baigsiu taip, kaip jį ir pradėjau. Netikėtai.

Ši laiško pabaiga skamba kitaip, nei buvau ją sugalvojęs pirmųjų trešnių valgymo metu… Tačiau tebūnie ji tokia. Naujai originali.

* Šypteli *

Čiaoooo!
Tas, su kuriuo daug susirašinėjai, tačiau tik šiandien sutikai,
Danielius

P.S. Na, ateik čia. Apsikabinsiu, kaip žadėjau! Jei iki šio laiško pabaigos dar to nepadariau.
P.P.S. Pasakyk vėl ką vokiškai! Arba kokią greitakalbę lietuviškai.