Interviu: „Kaip sukurti savo beprotiškų tikslų sąrašą?“ (Kalbina „Danske Bank“ žurnalistai)

Dienos tikslas: 724 žodžiai. Parašyta: 1204.

Prieš pusę mėnesio iš manęs interviu ėmė tokia Karolina, „Danske Bank“ ryšių su visuomene specialistė. Pasirodo ji jau seniai seka Debesylą ir panoro paimti iš manęs interviu, kuris keliautų į vidinį „Dankse bank“ portalą.

Aišku, kad sutikau!

Rašote internetinį tinklaraštį „Debesyla“, kuris pilnas pozityvumo ir patarimų, kaip pakeisti savo gyvenimą į teigiamą pusę. Kas paskatino pradėti rašyti tokį tinklaraštį?

Išduosiu mažą paslaptį: esu interviu mėgėjas. Mėgstu juos skaityti, analizuoti, įsijausti į kitų herojų gyvenimus ir pamatyti nuostabias jų atsiradimo istorijas. Aš – panašus. Tik ne į herojus, o turbūt į skaitytojus – aš tinklaraščio nepradėjau rašyti.

…Greičiau jis sukūrė mane, o ne aš jį. Vieną 2013-tų metų lapkričio vakarą, trečią kartą žiūrėjęs Varno „Baltą drobulę“ teatre, neturėjau ką veikti. Ir nusprendžiau, kad man reikėtų vietos, kur paviešinčiau savo ilgai kurtus kartografijos žemėlapius (piešiau fantastinius pasaulius) bei origami modelius (kūriau irgi savus, daugiausiai varles).

Paklausęs draugės, kaip pavadinti tinklaraštį, išgirdau „Debesyla“. Po trijų savaičių, kadangi nieko geriau nesugalvojau – liko „Debesyla“… O po dviejų mėnesių pauzės suvokiau, kad gal reikėtų geriau aprašyti netikėtai atrastą minimalizmo filosofiją. Kaip pavadinti tinklaraštį? „Debesyla. Tavo gyvenimas lengviau.“.

Tada vienas skaitytojų komentaras vedė į kitą. Straipsnis į straipsnį. Ir po dviejų metų supratau, kad kažkas mane skaito. Po dar vienerių – išleidau savo pirmąją knygą, kurioje pasakoju būtent apie minimalizmą ir tinginystę. O prasukus dar pusmetį – pateksime į šiandieną.

((Apsižvalgo ir pamojuoja įsivaizduojamai kamerai.))

Iš kur semiatės idėjų, kas Jus įkvepia ne tik judėti pirmyn, bet ir paskatinti tai daryti kitus?

Tai – skaitytojai. Be jų nebūčiau pradėjęs rašyti apie produktyvumą, tada apie kūrybiškumo paieškas, tada apie žmogišką psichologiją, tuomet apie santykius ir atgal prie minimalizmo.

Nebūtų skaitytojų – nebūtų mano publikos. O aš esu dėmesio besivaikantis herojus – be publikos neturėčiau kur padėti to, ką išmokstu skaitydamas knygas, naršydamas psichologijos tyrimų katalogus ar bendraudamas su atsitiktinėmis bobutėmis Kauno Laisvės alėjoje. Be jos, tiesa, ir pinigų neuždirbčiau. Esu savo auditorijos Dievas, kurį ji pati ir sukūrė, o kažkada ateityje neišvengiamai pamirš ir sunaikins. (Tada, turbūt, teks ieškotis kitos auditorijos.)

Ne kartą minėjote, kad iššūkiai padeda augti bei mokytis. Kiekvieną mėnesį išsikeliate naują iššūkį, koks buvo pats didžiausias?

Didžiausias – mėnuo be interneto. Kai buvau 10-ties metų, mūsų namuose atsirado internetas. Tada namuose dar stovėjo visos kaimynystės modemas, greitis buvo apylygis nuliui ir šiaip – tai buvo pradžia. Po 13-kos metų kasdieninio sėdėjimo internete, galiausiai nusprendžiau, kad reikia pabandyti kažką kito.

Perdaviau darbų projektus savo darbuotojams ir atsijungiau. Ir… Tai buvo geriausia, ką esu kada patyręs! Tai atgaivino, galėjau pabaigti seniai nebaigtus darbus ir pagaliau – visgi praleisti visą gruodį su šeima. Plačiau, be abejo, apie tai pasakojau ir savo tinklaraštyje.

Kuo naudingi tokie iššūkiai?

Klausiate kiek ne iš to galo. Šio pirmiausiai ir reikėjo paklausti! Iššūkiai padeda ne tik išeiti iš įprasto gyvenimo ir taip pagaliau pasiilsėti nuo nuobodžiooooooos rutinos, bet ir… Kas, beje, yra svarbiausia… Išmokti naujų dalykų.

Visada norėjai išmokti kepti pyragus? Pabandyk dvi savaites kasdien iškepti po vieną! Tau nereikia kepti idealiai, paprasčiausiai padaryk tai 14-ka kartų! Nori įgaut įprotį neberūkyti (arba rūkyti)? Irgi išsikelk eksperimentą. Pažiūrėk, kas gausis. Galbūt bus gerai, galbūt bus blogai, bet vienareikšmiškai – kažko išmoksi.

Ne kasdien mes galime prisiversti išties GYVENTI ir išbandyti kažką NAUJO. Iššūkiai – padeda tai padaryti, nes tai apskaičiuota ir apčiuopiama.

Kaip juos reikėtų susikurti?

  1. Pagalvok, ką norėtum pabandyti.
  2. Pasakyk sau, kiek laiko darysi.
  3. Pasakyk sau, koks bus dienos žingsnis.

Pavyzdžiui, jei norisi pabandyti vieną savaitę kasdien valgyti po kilogramą ledų ir pamatyti, kas nutiks (galbūt atsisakysi priklausomybės ledams? o gal šiaip pabūsi kiek vaikiškas ir laimingas?) – tu jau žinai, ką darysi, kiek laiko užtruksi ir koks dienos žingsnis.

Suvalgius kilogramą ledų, kalendoriuje galėsi pasižymėti pliusą. Tęsk dar 6 dienas ar kad ir kiek norisi. Bravo!

Aišku, galima ne tik ledus valgyti, bet ir bėgioti, vaikščioti, rašyti knygą, kurti verslo projektą, kasdien susipažinti su nauju galimu verslo partneriu ar praleisti bent po 50 minučių žaidžiant su savo vaikais (ar seneliais).

Kuria iš visų tinklaraštyje aprašytų laimės technikų dažniausiai vadovaujatės Jūs?

Sugebėjimu kartais pasakyti „Dėjau“.

Kodėl?

Nes ne viskas, kas aplink mus įvyksta, yra svarbu ar verta nervų. Kartais geriau tiesiog spjaut ir susitelkt į klientus, kurie moka pinigus (vietoj tų, kurie užknisa ir dar mažai moka) ar miške šaka įbrėžus automobilį – nusikeikt ir nuvažiuot toliau (juk nepakeisi jau to, kad per savo žioplumą įvažiavai, kam čia nervintis dabar?).

Galbūt galėtumėte apie šią techniką papasakoti plačiau?

Plačiau pasakojau savo tinklaraštyje. Bet galiu ir pakartoti.

Pirmiausiai: Reikia labai susikaupti, užsidegti šventą žvakę, pasitiesti jogos kilimė–…

Žinot? Ne. Visai ne. Tiesiog paimi ir spjauni. Ne tiesiogine prasme, be abejo! Nors gali ir tiesiogine. Čia kaip tau patogiau.

Aš paprasčiausiai nusikeikiu kaunietišku „blyn“ ir nebesijaudinu dėl to, kas nesvarbu. Jei klientas idiotas, man nebūtina jo aptarnauti – tegu eina ten, kur žmonės turi daugiau laiko jo nesąmonėms. Jei netyčia įmyniau parke į šuns kaką – nu ką padarysi, pasivalau į žolę ir reikės turbūt mažiau varnas danguje gaudyti.

Galiausiai, jei nuoširdžiai padariau klaidą ir, tarkim, įžeidžiau žmogų – nėra ko perdėtai keliaklupsčiauti. Pasakau „atsiprašau“ ir nuoširdžiai tai, ką ir manau – juk nenorėjau įžeisti. O likusi dalis ne mano darbas. Gyventi ruošiuosi dar bent iki 80-ties, tai įsidedu į makaulę, kad galbūt kartais reikėtų suvaldyti liežuvį.

Kaip mokausi iš tų pačių bobučių Kauno gatvėse (ar savo senelių) – ne viskas yra svarbu. Kartais į kai kuriuos niekus nereikia kreipti dėmesio, geriau susitelkti į tai, kas išliks!

Kuo tinklaraštyje aprašytas beprotiškų tikslų sąrašas skiriasi nuo įprasto svajonių sąrašo? Kodėl jis veikia ir kaip jį susikurti? Nuo ko pradėti?

Įprastos svajonės yra tokios: „Parašyti knygą, užkopti į kalną, išeiti į pensiją, būti geru vyru…“.Beprotiškų tikslų sąrašo punktai nėra svajonės. Tai tikslai. Juk jau pavadinime tai pasakyta! Pavyzdžiui „Parašyti 50 knygos lapų ir pažiūrėti, ar noriu tęsti, užkopti į aukščiausią kalną Lenkijoje, nuvežti žmoną į Druskininkų SPA…“.

Matai skirtumą? Jei nesi mažvaikis, gyvenantis iš tėvų kišenės, turėtum pastebėti – antrieji yra apibrėžti. O tiksluose, kaip ir versle – uždirba tik tie, kurie žino, ką parduos ir kokiems žmonėms. Apibrėžtai. Magiškas žodis!

Tai va. Antroji dalis – Beprotiškų tikslų sąrašas auga su tavimi. Parašei 50 lapų? Dabar paimk ir prirašyk antrą punktą – parašyti dar 100! O gal pabaigti. O pabaigus – išleisti. Nerašyk iškart svajonės „Išleist knygą“, nes taip jos niekada nepasieksi. Geriau užrašyk tai mažais žingsneliais ir keliauk pamažu!

Apie šį sąrašą irgi pasakojau.

Dažnai žmonės nedrįsta siekti savo svajonės, bijodami nesėkmės ar nestabilių pajamų (ypač tuomet, jeigu turi didelių įsipareigojimų). Ką patartumėte tokiais atvejais? Kaip galima būtų įkvėpti tokius žmones imtis iniciatyvos?

Nedaryk.

Kam daryti, jei nenori?

Jei bijai, tingi, vis meti viską vidury darbo ir neieškai sprendimų – akivaizdu, kad tau to tikslo siekti nesinori. Panašiai kaip referatus mokykloje rašei (ir aš rašiau) atmestinai.

Nedaryk. Kai užsinorės – pradėsi ir padarysi. O dabar atsipalaiduok.

Pavyzdžiui, aš galbūt turiu svajonę (bet šiaip, kaip supratau, nelabai) apkeliauti visas pasaulio šalis. Bet to… Eh, na, nedarau. Net Lenkijoje nesu buvęs! Tai paprasčiausiai šią svajonę įdėjau į savo „Šūdinų svajonių“ kibirėlį ir palikau lauke. Tegu guli, kai pasikeis kas – surasiu tai ir padarysiu!

Panašiai kaip dabar svajoju rašyti straipsnius. Ir tai darau.

Tau nebūtina išpildyti kitų įgrūstų svajonių. Ir jei taip išmetus nesvarbias svajones pamatysi, kad nieko nelieka… Tada dar šauniau! Reiškia jau dabar gyveni gerą gyvenimą. Pasimėgauk, liurbi tu!

Rimtai. Nebūk darboholiku. Mėgautis geru gyvenimu galime visi. Štai, ką šią akimirką darau aš. Valgau karamelinius ledus ir atsakinėju į šio interviu klausimus! Vėliau eisiu pamiegoti, o pamiegojęs – atgal prie širdžiai malonių darbų.

Besišypsantis,
Danielius