Idėjos iš Debesylos galvos

Mano netikėta kelionė į Indiją ir kaip joje išmokau būti nuoširdžiai laiminga [Interviu]

Išleista 2017-09-11 į 365 Tekstai
Joga

Ieva:

Labas, prikabinu tekstą, savo foto (nežinau, ar reikės ir ar naudosi) ir nuotraukas iš Indijos. Kai pasirinksi nuotraukas, dar galiu atsiųsti kelių žodžių komentarus, kas ten vyko, kad po jomis įdėti. Gražios dienos ir ačiū už šią patirtį 🙂

P.S. Ten yra viena keista nuotrauka 🙂 Iškart paaiškinsiu.. buvau nukritusi nuo dviračio, žiauriai stipriai, buvo didžiulė mėlynė ant kojos, nusipaišiau žvaigždučių auksiniu tušinuku ir ta mėlynė pasidarė lyg mažytė galaktika – iškart linksmiau…

Na čia toks crazy dalykas. Tu pats nuspręsk ką dėti, ko nedėti, bet ir interviu crazy gavosi… pats paprašei!

Danielius:

Dieve, kokios gražios nuotraukos!

Joga

Labas, Ieva. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?

Kas aš esu? Mano vardas Ieva – aš esu laiminga. Kaip iš kokio AA klubo skamba. Ne, iš tikro – esu laiminga. Dažniausiai. Bet iki tos laimės, žinoma, reikėjo gabaliuką kelio nueiti ir vis dar stengiuosi jo nepamesti.

O dar myliu paprastumą – spintoje ir gyvenime, lėkštėje ir santykiuose.

Taip pat be galo mėgstu dalintis, dėl to ir pradėjau rašyti savo tinklaraštį.

Dažnai man patinka vienas kitam prieštaraujantys dalykai, tad kartais dienos susideda iš pastangų visa tai suderinti. Labai mėgstu ramybę ir vienatvę, tačiau taip pat mėgstu kiekviena kūno ląstele jausti, kad gyveni, esi gyvas – ir tai kartais sekasi sunkiai suderinti.

Domiuosi begale dalykų – sveika gyvensena, žaliavalgyste, joga, gamta, sodo ir daržo malonumais bei visokiais rankdarbiais, kelionėmis, minimalizmu, ech.. dar ilgai vardinčiau… 🙂

Va taip ir gyvenu – mokydamasi būti savimi ir su kitais.

Ar dažnai sau keli iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?

Dėl iššūkių. Mano gyvenime jų labai daug. Bet ne visai todėl, kad aš juos sau keliu ar ką. Esu iš tų žmonių, kuriems jei gali kažkas atsitikti (pasirinkime tokį neutralų žodį – įdomaus), tai būtinai ir atsitiks.

Iššūkiai kažkaip patys mane susiranda, o kartais nutinka tokie neįtikėtini dalykai, kad atrodo net nesugalvotum.

Tada belieka mokytis nevertinti (gerai/blogai), o tiesiog priimti juos visus kaip dovanas, su dėkingumu – nes tokie jie visada ir yra.

Skalėje nuo Bailiojo Nuobodylos iki Betmeno (taip, čia tikrai toks klausimas pas Debesylą) dešimtbalėje sistemoje padėčiau save… Na, ties kokiais devyniais. Bet čia ne tai, kad vertinu save šitaip gerai.

Iš tikro tai mes visi esame Betmenai. Mes viską galime. Ir jei tik galime kažką sugalvoti, automatiškai tai reiškia, kad turime ir reikalingus gebėjimus, įrankius tai paversti realybe. Tik va ne visi tą žinome.

Būna kartais pamirštu, kad viską galiu, bet gyvenimas šast ir vėl primena.

Labai gerai šią pamoką pasikartojau, jau pabaigus mokslus, dirbdama pirmą ir paskutinį “rimtą” darbą gyvenime.

Išpuolė galimybė dirbti su labai stipriu ir nuostabiu žmogumi, sekretore sleš asmenine asistente vienoje didžiausių Lietuvos įmonių. Beveik kasdien tekdavo susidurti su darbiniais ir savo pačios asmeniniais iššūkiais. O kartais reikėdavo atlikti kažką, kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų absoliučiai niekaip nepadaroma (nieko nelegalaus).

Bet mano šefas kartodavo – „viskas yra įmanoma“.

Ir atsirasdavo būdas. Dirbdama tą darbą labai užsigrūdinau ir labai pavargau. Taip labai, kad vieną gražų ankstyvą pavasario rytą, važiuodama į darbą ir klausydama Grebenščikovo dainos Zoom Zoom Zoom (prisimenu kaip šiandien) – nusprendžiau – gana, nenoriu, kad gyvenimas praeitų pro šalį, ofiso kalėjime (gink Dieve, nieko neturiu prieš tokį darbą, tiesiog man jis absoliučiai netiko); iškart, tik atsibeldus į darbą, parašiau pareiškimą atleisti ir nusipirkau bilietus į Indiją.

…Visa kita – jau istorija, bet po to jau šešis metus niekur va taip “rimtai” ir nedirbu. Ir džiaugiuosi!

Tas vienas balas iki dešimtuko, kai nebesijaučiu Betmenu, būtų karas ir kiti panašūs force majore, kadangi paskutinius tris metus gyvenu Ukrainoje, teko ir tą pajusti/pamatyti. Na, kai jau net ir Betmenas negali nieko padaryti, nors palaviruoti, kažką pakeisti vis tiek galima, tik čia jau kita istorija.

Viduje 2

Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi? Kodėl?

O ši istorija apie iššūkį kodiniu pavadinimu “Indija” (nes čia juk interviu apie iššūkius, jei ką). Tik iššūkis, eilinį kartą susiklostė ne mano pačios pasirinkimu.

Nuskridau į Indiją su vienu bendrakeleiviu, o po kelių dienų „charakteriai nesutapo“. To pasekoje visą tą laiką keliavau viena.

Tai va, grįžus po tos trijų mėnesių kelionės tikrai jaučiausi Betmenu.

Apskritai, kaip sekėsi siekti savo tikslo?

Kaip prasidėjo mano iššūkis? Puikiai pamenu pačia pirmą diena, anksti ryte, kai jau likau on my own, o bendrakeleivis išėjo gaudyt traukinio pas Sai Babą.

Na labai buvo gaila savęs, žinot tą jausmą…

…Trys mėnesiai svetimoje, nors ir išsvajotoje šalyje dar prieš akis, bilietai nekeičiami ir pakankamai brangūs.

Svarbiausia neturėjau jokio didelio nei mažo plano ir tą pačią pirmą dieną buvau arti panikos. Paskui, kažkokiu stebuklingu būdu (gal padėjo ašramo atmosfera, kuriame buvau apsistojusi) sugalvojau, kad baimės baimėmis, o valgyt vis tiek reikia!

Ir va būtent tada, ankstyvą, gaivų, saulėtą indišką rytą, važiuodama nuomotu, suklypusiu, senuku dviračiu siauromis gatvelėmis, kai moterys šluoja prieangius, pakrapydamos vandeniu, kad nedulkėtų, o paskui barsto spalvoto smėlio mandalas, kaip palaiminimą tai dienai ir visiems, kas peržengs namų slenkstį ir klausydama ausinuke savo mylimo, šviesaus Grebenščikovo – į jau pamėgtą ajurvedinį/žaliavalgišką restoranėlį, o ten gerdama pienių sultis su balta riešutų pieno puta, aš supratau, kad viskas bus gerai.

…Bet ne šiaip, ne tik šį kartą, ne tik man, o iš tikrųjų – Viskas Bus Gerai.

Taip ir buvo.

Mandala

Juk tą kartą skridau į Indiją mokytis jogos, ieškodama Mokytojo ir dvasinių žinių. Tačiau neturėjau pinigų nei vienam, nei pusei mėnesio jogos mokslų, nei plano, kur ir kaip tų žinių ieškosiu.

Tačiau jau kitą dieną, po to paniško ryto, kai likau viena ir po to sekusio nušvitimo, kad viskas bus gerai – sutikau Mokytoją.

Mokytoją, kuris po to tris mėnesius, kiekvieną dieną, bent po 6-8 val. mokė mane jogos, meditacijos, išminties, o be visa ta jis dar buvo žaliavalgis. Individualiai ir nemokamai, be jokių slaptų kėslų.

Va taip va būna.

Moteris 1

Danieliau, sekančią pastraipėlę galima praleisti, pavyzdžiui, jei tau pasirodys per daug visko…

Mokytoją sutikau tame pačiame ašrame, kur buvau apsistojusi ir pirmas klausimas, kurį jis man uždavė (nesu tikra, ar bent prieš tai pasakęs “hello”), buvo:

“Ar tu žinai, kad savo mintimis mes patys kuriame savo realybę?”

Kadangi tuomet kaip tik buvau pradėjusi domėtis panašia informacija bei vizualizacijos technikomis, labai gerai žinojau, apie ką jis kalba.

Ir po tokio klausimo (kaip jau minėjau, be jokių, įžanginių “laba diena”, “kaip sekasi” ar „iš kur jūs”), man tiesiogine prasme atsistojo ausys ir supratau, kad dabar čia jau kažkas bus.

…Ir buvo!

Tačiau kas labiausiai trukdė tavo kelyje? Ką darei, kai buvo sunku ir norėjosi mesti viską šalin?

Per tą laiką Indijoje buvo tiek daug visokių supratimų ir prabudimų. Mažyčių, asmeniškų ir visiškai keičiančių gyvenimą.

Žinoma, be visų tų vaivorykštinių džiaugsmo momentų buvo ir labai sunkių. Vienišų. Nusibodusių.

Bet mažiau, tikrai mažiau. Todėl labiau ir noriu pasidalinti ne sunkumais ar trukdžiais, o prašviesėjimais, konkrečiai viena didesne istorija ir kita maža kasdienine nekasdienine – apie “No Problem” šalį.

Viduje 3

Indijoje „Be problemų“ yra posakis, kurį turbūt girdėdavau dažniausiai.
Ir visai nesvarbu, kas vyktų aplinkui.

Ar kažką perkant pardavėjas neturi grąžos ir vietoj jos atsiskaito kramtoškėm, raktų pakabukais ar indiškom suvenyrinėm vėliavėlėm ir dar patapšnoja tau per petį, sakydamas “no problem”..

Prekeivis

Neaišku tik, ar tau, ar sau sako. Ar važiuoji priešinga kryptimi vienpusio eismo gatvėje ir per vėlai susizgrimbi – kiti gal tau rodo, jog su galva negerai, bet šypsosi – “no problem”.

Ar dviračiu užkabini mašinos bamperį, ar užsižioplinęs įlipi į karvės tortą, ar skaniausi pistacijų ledai nuo karščio per greit ištirpsta ir tėškiasi ant grindinio, išgirsti – “no problem”.

„No problem“, kvatojasi ir ranka numoja senukas.

…Ar tai būtų streikas, sustabdęs eismą visame miestuky, ar karvių šeimyna, nusprendusi nusnausti pogulio pagrindinės gatvės vidury, ar varna, pasičiupusi indiškais blizgučiais siuvinėtą rankinuką.

Mokiausi ir vis dar mokausi kiekvieną dieną – „no problem“ – kas benutiktų.

No problem

Kita pamoka man nutikusi Indijoje buvo su fotoaparatu. Mėgstu fotografuoti ir veidrodiniam fotoaparatui taupiusi turbūt kelis metus prašiau, kad draugė parvežtų iš Amerikos (ačiū jai) – žodžiu branginau, saugojau, džiaugiausi ir visaip kaip kitaip buvau be galo prisirišus.

…Ir nors man prieš kelionę kažkas pasakojo, jog Indijoje jei nori išsaugoti brangesnį daiktą gali į apatinius jį įsikišti, bet vis tiek pavogs – žinoma vežiausi tą fotiką į kelionę, juk trys mėnesiai indiškų vaizdų ir spalvų, kaip gi kitaip.

Žodžiu pirmą savaitę (tiek jį teturėjau) aš fotografavau Viską ir Visada.

Indiją mačiau tik per objektyvo langelį ir būdavo, kad vakare peržiūrinėdama nuotraukas nustebdavau – o, aš ir ten buvau. Bendravau su žmonėmis, lankiausi nuostabiuose vietose, net ir valgiau – per objektyvą.

Dabar daugelis šitaip elgiasi su išmaniaisiais telefonais – ne taip skanu, pasakysiu. O dar nereikia nė sakyti, kad gaudavu tik mažytę dalelytę patyrimo, gyvenimas vyko lyg per stiklą – nebuvo jokio buvimo „čia ir dabar“.

Žinoma, mano stebuklų šalis tą greitai sutvarkė.

Ten sutvarkoma viskas, kas tik yra kažkokioje disharmonijoje, nepusiausvyroje (o nepusiausvyra milžiniška – kai mano šitoks prisirišimas prie gabalo plastiko ir stiklo, o aplinkui daug žmonių net valgyt neturi ko).

Ten kiekvienas išmoksta savo pamokas.

Taip ir mano pamokos įrankis fotoaparatas vieną dieną džiunglėse pasuko savo keliu. Kadangi prisirišimas buvo labai didelis, tai ir šokas iš pradžių buvo atitinkamas.

Labai sunkiai priėmiau tą situaciją, kol supratau.

Nors, kai supratau, viskas nepasirodė taip jau blogai – draugai dirbo TNT siuntų kompanijoje ir per savaitę visai nebrangiai mama atsiuntė man mano seną, 35 metų senuką, juostinį fotoaparatą, nuo kurio nebuvo šitokios nenormalios priklausomybės, fotografavau su saiku ir gavosi nuostabios nuotraukos.

Viduje 4

Vaisiai

Ką naujo išmokai savo iššūkio metu? Ką darei, kai buvo sunku ir norėjosi mesti viską šalin?

Jei trumpiau, ši iš pradžių pasirodžiusi tokia didelė, o dabar tik mažytė netektis mane tikrai greitai, nors ir šiek tiek skausmingai (lyg tvarstį greitai nuplėšiant) išmokė labai svarbių dalykų:

Pirmiausiai, to neprisirišimo apskritai, bet labiausiai prie materialių dalykų, ypač daiktų.

Nes mūsų pasaulyje Viskas yra laikina, Viskas kinta ir nieko nėra amžino. O kuo stipriau prisiriši, tuo stipriau skauda. Mano Mokytojas sakydavo:

„Mirtis – tai paskutinis, drastiškiausias būdas žmogui atsisakyti priklausomybių ir šiukšlių“.

Čia šiukšlės tai ne tik daiktai, bet dažniausiai visai nebereikalingi praeities prisiminimai ir išgyvenimai, kurių laikomės įsikibę.

Antriausiai – būti čia ir dabar. Ne per stiklą.

Ne per telefoną ar fotoaparatą. Užtai kartais gal ir neverta įamžinti puikių vaizdų, gal verta susilaikyti ir pilnai išgyventi momentą. Sėdėti prie vandenyno ir užmerktomis akimis jausti bangavimą, klausytis jo meditacinės pasakos, o akių vokais gaudyti smulkių, sūrių lašelių lyžtelėjimus.

Čia ir Dabar.

Vandenynas

Trečia – pasitikėti Visata.

Yra labai gražus angliškas žodis – „surrender“. Lietuviškai net ir sunku būtų išversti. Nuolankiai pasitikėti ir atsiduoti Dieviškam planui, leisti gyvenimui tekėti ir nuplukdyti mus (visada) į ten, kur reikia.

Galima, žinoma, spardytis, bet gali būt kaip tam posaky:

„Einančius gyvenimas veda už rankos, neinančius tempia už plaukų“.

Kaip jauteisi pabaigusi iššūkį? Ar pasiekei, ko pradžioje tikėjaisi?

Kadangi tai buvo ne pirma mano kelionė, jau labai gerai žinojau, kad visokie tikslai ir planai nesuderinami su Indija. Kaip ir visada ten vykstant buvo viltys kažką Tokio rasti, na ne nušvitimą, bet atsakymus į klausimus.

O šį paskutinį kartą tikrai norėjau pasimokyti jogos. Ir nors tai buvo ekstremaliausia kelionė, bet, kaip sakant, trečias kartas nemeluoja.

Šįkart labiau nei visus kitus – ir atsakymų gavau, ir papildomų klausimų, ir visokių supratimų N metų į priekį, ir jogos iki kaklo.

Kažkada galvojau, kodėl ši kelionė taip skyrėsi nuo prieš tai buvusių: galbūt atėjo laikas, o galbūt todėl, kad buvau viena (keliaujant su kažkuo kartu, pritrauki ne tik savo, bet ir bendrakeleivio potyrius ir pamokas, tad visa kelionė lyg ir atsiskiedžia), o gal todėl, kad klausimai pagaliau buvo teisingi ir svarbiausia – mano pačios.

Straipsnio viduje

Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pralenkti tavo nuotykį?

Man atrodo, svarbiausias dalykas keliaujant Indijoje arba gyvenimo kelione – atsipalaiduoti ir nesistengti kontroliuoti.

Žinau, kaip neįmanomai keistai ir galbūt nepraktiškai tai skamba.

Aš pati buvau ir vis dar kažkiek esu kontroliavimo maniakė, tai mano didžiausia gyvenimo pamoka.

Dėl to aš labai gerai žinau, kokia ji svarbi.

Indija

…Ir ypač gerai ją mokytis Indijoje. Ten svarbu neturėti jokių didelių, griežtų planų, galbūt tik mažytes gaires. Jei turėsit – žinoma, jūs galbūt pamatysit daug įžymių lankytinų objektų, bet svarbiausio dalyko iš ten taip ir neparsivešit.

Dar svarbu visada pasilikti papildomo (atsarginio) laiko. Nes būna, kad autobusas, kuriuo vyksti į oro uosto vėluoja valandą, vieną dieną arba visai neatvažiuoja.

Indija tokia stebuklinga šalis, kur kiekvienas patenka ten, kur turi patekti, randa ir sutinka tą, ką turi sutikti ir Visada patiria daug įdomių netikėtų nuotykių.

Todėl tikrai verta pasimokyti nuolankumo ir pasitikėjimo Visata ar Dievu.

Viskas bus gerai. Indija kiekvienam duos tai, ko jam labiausiai reikia. Net jeigu jūs pats nežinote, kas tai yra.

Taaaaiii… Kokio iššūkio imsiesi dabar? Ar jau turi idėjų arba slaptų troškimų?

Kaip ir pasakojau iš pradžių, man kažkaip jų planuotis nereikia – patys mane susiranda. Matyt žino, kad šitai mergaitei, dar oi, kiek pamokų reikia išmokti, aštrių kampų nusišlifuoti, dantų nusidildyti.

Melyne

Nes visų iššūkių esmė/prasmė ir yra tokia – tobulėti (nekišu žodžio „dvasiškai“, bet dažniausiai gaunasi patobulėti būtent taip) ir tapti geresne savo paties versija.

Po Indijos dar keliavau, kelis mėnesius gyvenau Afrikoje, kur irgi turėjau daug didelių, asmeninių pamokų.

…O po to – kelis metus kai prasidėjo Maidainas, karas, visi neramumai – gyvenau Ukrainoje.

Kur turbūt buvo stipriau nei Indija ir Afrika kartu sudėjus.

Bet šiuo metu jau kelis mėnesius pakankamai ramiai sėdžiu Lietuvoje ir pati jau pradedu ieškoti mažyčio iššūkiuko, kol gyvenimas kokio didelio į skreitą nenumetė. Tiksliau du tokius bandau planuot.

Paskutiniu metu labai domiuosi minimalizmo idėjomis ir traukia toks moteriškas Projektas 333.

Jo esmė – sumažinti savo garderobą iki 33 vienetų (įeina ir drabužiai, ir batai, ir aksesuarai), taip pat nieko daugiau nebepirkti ir šitaip mažinti vartojimą. Tie išsirinkti drabužiai turėtų būti labai gerai derantys tarpusavyje, o svarbiausia – patys mieliausi daiktai, keliantys tik teigiamas emocijas, su kuriais jautiesi geriausiai. Daugiau informacijos apie šį projektą galite laisvai rasti internete. Jis skirtas parodyt sau, kaip nedaug mums tereikia. Juk dviejų batų ant tos pačios kojos vienu metu neapsiausi, kaip sakydavo mano močiutė.

Būtinai aprašysiu šią patirtį savo tinklaraštyje.

O kitas, svarbesnis iššūkiukas – keltis anksčiau ir kiekvieną dieną, pasinaudojus ta magiška ryto energija nuveikti daug naudingų dalykų – ištobulinti savo ryto rutiną, taip sakant.

Aš ir taip keliuosi anksti, prieš šešias.
Bet noriu išmokti keltis dar valanda anksčiau.

Atsikėlus nejungti jokių kompiuterių, telefonų, o tą ankstų laiką skirti meditacijai, jogai ar šiaip mankštai, bei visokioms kitoms savitobulėjimo (dvasinėms) praktikoms. Šiaip aš turiu savo ypatingą ryto rutiną ir jei visą spėju atlikti – bet kuri po to sekanti diena būna tiesiog magiška. Kai jau sutvarkysiu ją taip, kaip noriu – irgi būtinai pasidalinsiu.

Ir pabaigai…

Indija – man nebuvo įprastas iššūkis, nes aš jo pati nepasirinkau.

Bet stengiausi ir priėmiau jį atmerktomis akimis ir atvira širdimi. Ir leidau jam tekėti per save. Ir tai tapo stebuklu, ir pakeitė mane bei mano gyvenimą.

…Ir žinot ką?

Nereikia nė Indijos, šitaip priimdami ir leisdami tekėti mes galime gyventi kiekvieną savo dieną. Ir jos taps stebuklingos. Aš pažadu. Lyg einant keliu, sudėliotu iš mažų juodų ir baltų akmenukų mozaikos ir vietoj to, kad stengtis rinktis – eiti šviesiais ar tamsiais – tiesiog pažaisti „klases“.

Vis tiek ateisime ten pat – ten, kur reikia ir tada, kada reikia.

Katinas

P.S. Atsakinėdama į šio interviu klausimus (sorry, kad kai kuriuos suplakiau į vieną), nuolat ir labai stipriai jaučiau begalinį dėkingumą už savo gyvenimą ir patirtis. Buvo gera. Ačiū, Debesyla.

Ačiū, Ieva!

Tags: interviu

Gauk šviežiausias idėjas tiesiai į el. pašto dėžutę!