Idėjos iš Debesylos galvos

Ko vertas Žmogus šiuolaikinėje Lietuvoje? Kalba „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius

Išleista 2018-04-24 į Interviu

Aurelijus Katkevičius: žurnalistas, žurnalo „Verslo klasė“ vyr. redaktorius ir vienas pirmųjų Lietuvoje ryšių su visuomene specialistų. Šiandien kalbinam jį!

Šis idėjų autorius yra keistas.

Tik ne todėl, jog turėtų kokių nemalonių ydų (bent pokalbio metu tokių nepastebėjau), o todėl, kad savo mintis skleidžia ne bet kur. Kai kiti autoriai rašo feisbuke – Aurelijus rašo žurnalus.

„Verslo klasę“, „Iliustruotąjį mokslą“, „Iliustruotąją istoriją“ ir ateičiai galvoja išleisti dar vieną, apie modernią kultūrą. Tikiu, kad pirmus tris jau matei žurnalų stenduose.

A. Katkevičius yra dar ir daugiakalbis viešųjų ryšių specialistas. O šiandien pateko į Debesylos rankas. Pakalbinkime jį.

Aurelijus LRT forume! :: Luko Balandžio iš Žmonės.lt nuotr.

Aurelijus LRT forume!  ::  Luko Balandžio nuotr.

Pirmiausiai noriu paklausti jūsų, kaip Verslo klasės redaktoriaus, su kokiais žmonėmis jums lengva ir gera bendrauti?

Sunkus klausimas. Gal reikėtų pradėti nuo to: kiekvienas žmogus turi specifinius kalbinius drabužius. Teisininkas, verslininkas, informatikas – visi turi savo žargoną.

Daugiausiai man tenka bendrauti su įvairių įstaigų bei organizacijų vadovais ir dažnai jie turi kalbinį apvalkalą – išmoktus, ištreniruotus sakinius. Lengviausia su tais, kurie to kalbinio drabužio neturi. Kurie yra patys sau, patys savimi ir patys savyje.

Kartais žmonės, neturintys patirties, dvejoja, ar teisingai pasirinko savo kelią. Ką jiems patartumėte? Kaip atrasti savo pašaukimą? Ar išvis yra toks dalykas?

Pašaukimas dabar darosi labai dinamiškas. Nes ir laikai baisiai dinamiški. Ko gero, bet kokio techninio mokslo žinios, visas jų kompleksas ar kodeksas, dabar pasensta per 2-3 metus. Humanitariniuose moksluose vyksta tas pats, gal ne taip greitai, bet pakankamai sparčiai.

Viskas keičiasi. Todėl gyventi įsikabinus dantimis į savo sugalvotą, tėvų ar aplinkos pasiūlytą tikslą, šiais laikais nėra jokios prasmės.

Vienintelis tikslas ir vienintelis moto šiame nuolat kintančiame pasaulyje galėtų skambėti taip: būti kiek įmanoma lankstesniam ir mokytis visą gyvenimą.

Mokytis visą gyvenimą. Labai gera idėja. O iš ko jūs mokotės?

Aš sėdžiu ant didžiulio informacijos „vamzdžio“.

Kaip nepasimetate toje informacijoje? Srautas juk didžiulis.

Nežinau. Aš jau nuo 1986-tųjų (tai yra 30 metų) taip gyvenu.

Čia tas pats, jei šimtakojo paklaustume – kaip tu vaikštai? Arba Benedikto Vanago – kaip tu vairuoji? Kai įpranti, tai tiesiog veikia.

Jeigu jaunas žmogus nusprendė sekti jūsų pėdomis ir tapti komunikacijos profesionalu, ką patartumėte?

Aš įsitikinęs, kad nėra tokios profesijos, kaip žurnalistas. Tai yra amatas. Profesija visai kas kita. Profesija yra sisteminės žinios apie visatos bei visuomenės sąrangą – suvokimas apie pasaulį. Ir svarbiausia – disciplinos, įgūdžių, kažko rimto įgijimas.

Aš rekomenduočiau kiekvienam baigti dogmatinę teologiją, kvantinę fiziką, klasikinę filologiją. Tai, kas duoda bazines žinias apie pasaulio bei civilizacijos raidą.

O bazinių žinių reikia, kad turėtume daug įvairios informacijos?

Nereikia daug žinių. Aš kalbu apie mokslinio mąstymo principus.

Mokslinio – skeptiško, bet smalsaus ir optimistinio – mąstymo principus.
Žmogus turėtų juos įgyti. Jie yra pagrindas.

Visa kita yra nesunkiai sutvarkoma.

Kažkada esate pasakęs – pasaulį valdo ne pinigai, o istorijos. Kaip papasakoti tą gerą istoriją?

Atsakymus į šį klausimą studentams aš dėstau maždaug semestrą. Neįmanoma nusakyti to trumpai, keliais sakiniais.

Kokie būtų baziniai principai?

Nebijoti savęs. Kiekvienas žmogus yra vienintelis – istorija atsiranda tada, kai tai yra tavo istorija. Jūsų pirmasis klausimas yra būtent apie tai.

Aš, kaip žmogus, kaip individas, kuris mato pasaulį taip, kaip mato tik jis vienas, turiu įrankius – kalbą – kuriais galiu perduoti savo unikalų matymą bei mąstymą – tada atsiranda istorija. Tik tada žmogus išsiveržia iš tų išmoktų frazių, žargonų, kurie daug ką slepia.

Noriu paklausti jūsų dar vieno klausimo – kartais vietoje žurnalistų straipsnius rašo robotai. Kaip būti ypatingu žmogumi, kurio technologijos negalėtų pakeisti?

Tik ką, praėjusią  savaitę, Google kompiuteris AlfaGo laimėjo prieš go pasaulio čempioną iš Pietų Korėjos Lee Se-dol. Go yra senas kiniškas žaidimas ir iki šiol buvo manoma, kad kompiuteris ten nepralenks žmogaus, nes žaidimas turi daugiau kombinacijų nei yra atomų visatoje.

Jau daugiau kaip dešimt metų programos kuria reportažus ir rašo tekstus, kurie pasiekia mus naujienų srautu.

Juos galima užsisakyti: pirmiausia tai buvo padaryta su sportu, po to ekonomikos srityje, kriminaluose ir panašiai. Yra tam tikri standartiniai algoritmai, standartinės situacijos bei elementai – visada yra lavonas, visada yra žudikas, akcijų vertė krinta, akcijų vertė kyla, krepšininkas meta tritaškį…

Bet yra du dalykai, kurių nesugebės padaryti dirbtinis intelektas:

Pirma, jis neturės unikalaus gebėjimo matyti situaciją
ir papasakoti požiūrio unikalia kalba.

Vis dėlto mūsų smegenyse neuronų jungčių yra daugiau, todėl ir mūsų matymo bei asociacijų laukai, ko gero, yra platesni. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl neišnyks mūsų profesija – amatas pasakoti istorijas.

Visgi jo amatas toks ir yra - pasakoti istorijas. Geras istorijas. :: „Laiptų galerijos” nuotr.

Visgi jo amatas toks ir yra – pasakoti istorijas. Geras istorijas.  ::  „Laiptų galerijos” nuotr.

O antras dalykas yra tas, kad informacijos perteklius dabartiniame pasaulyje yra didžiulis ir dėl šios priežasties daugelis žmonių panyra į savotišką informacinį abejingumą.

Žinios krenta iš visur ir jų daug. Jos dažniausiai emocingos, bet galų gale ir tai nebejaudina, nebedirgina ir nieko neišmoko. Informacijos perteklius tampa baltuoju triukšmu.

Todėl svarbi antra funkcija:

Suasmeninti žinių srautą pagal tam tikrą užsakovą:
ko jam reikia ir kaip jis norėtų tas žinias matyti.

Čia yra dar viena ateities perspektyva mūsų amatui – tapti informacijos diskžokėjais – iš to didžiulio informacijos srauto atrinkti tai, ko reikia konkrečiam žmogui.

Ar tai turi panašumų su socialiniais tinklais, kai pats atsirenki, kokią informaciją norėtum matyti?

Socialiniai tinklai yra labai įdomus, save organizuojantis ir save apmokantis modelis, veikiantis neuronų tinklų principu. Dirbtinis intelektas daug ko mokosi iš socialinių tinklų. Tai, kaip jie veikia yra žiauriai įdomu bei perspektyvu.

Esate užsiregistravęs kai kuriuose socialiniuose tinkluose – ką jie jums duoda?

Linkedin iš esmės yra darbo paieškos tinklas, o jo aš nustojau ieškoti jau prieš dešimt metų. Dėl Google+ – jis buvo Facebook konkurentas ir buvo įdomu išbandyti. Aš nesu užsiregistravęs Facebook, bet aš jį stebiu.

Google+ man kaip bandymų poligonas, kur galima išbandyti, pasitikrinti vieną kitą mintį ar idėją.

Privalumas tas, kad tai nėra masėms žinomas produktas, todėl ten kur kas mažiau komentarų apie Akropolyje grobiamus vaikus.

Pavyzdžiui, jeigu iškeli tam tikrą idėją apie savireguliacijos mechanizmus visuomenėje arba komentarą, kaip Irano kontraktas paveiks naftos kainų svyravimą, tai žmonės iš tikrųjų ateina padiskutuoti apie naftos žaliavos rinką, o ne pasakyti, kad tu esi Vašingtono ar Maskvos agentas.

Aurelijus Katkevičius | Google+

Antras dalykas – tai yra idėjų šaltinis. Matau daugybę informacijos srautų, kuriais plaukia įvairių sričių idėjos. Pasisemiu daug skirtingos informacijos.

O trečias dalykas – aš ten randu autorių. Ten yra daug rašančių žmonių. Palyginus su tuo, kaip aš prieš trisdešimt metų dirbau literatūroje ir mene – tai didžiulė pažanga ir pranašumas.

Dabar aš matau kasdien beprotiškai daug potencialių rašytojų, kurie turi ką įdomaus pasakyti apie daugybę dalykų. Ir aš turiu galimybę matyti jų istoriją, buvusius rašinius ir kaip jie rašo, ką gali pasakoti. Pasiekiamas srautas ir pasirinkimo erdvė žymiai didesnė.

Ir mano, kaip redaktoriaus, viena iš pareigų – surasti autorius, todėl darbui Google+ yra žiauriai patogu.

Dar noriu jūsų paklausti apie specifinę sritį – viešąjį kalbėjimą. Manoma, kad tai skirta tik politikams ir kompanijų vadovams. Bet ar tai tiesa?

Su tuo, kaip ir su rašymu, turime didžiulę problemą. Mes, kaip lietuviai, tikriausiai dėl kažkokių savo mentaliteto savybių nemokame būti vieši. Ir tai yra turbūt viena iš didesnių mūsų psichotipo problemų.

Nežinau, kodėl viešoji komunikacija gana ilgą laiką buvo tarsi kita kalba.

Aš diegčiau retorikos pamokas ir viešuosius debatus mokyklose. Taip pat rašymą – ne tik tokį, koks yra dabar. Žmogus yra tai, ką pasakoja.

Tai, ką geba perteikti žodžiu ir raštu, skiria jį nuo kitų būtybių.

Ačiū, Aurelijau!

Man patiko! Sužinojau įdomių dalykų apie Aurelijų ir gavau keletą naujų idėjų. Bet ką manote jūs?

Pasidalinkite komentaruose žemiau.

Šiandienos kalbintoja,
Dalia Sipavičiūtė

Gauk šviežiausias idėjas tiesiai į el. pašto dėžutę!