Idėjos iš Debesylos galvos

Kaip aš nuvažiavau 100 kilometrų dviračiu per vieną dieną? [Netaisytas interviu]

Išleista 2017-09-19 į 365 Tekstai

Beje, jei kada nors bandysi įgyvendint 30km dviračiu tikslą, galiu mielai pagelbėt. Kaip tik rytoj su draugu važiuojam jau gal 2 metus planuojamą 100km per vieną prisėdimą. Wish me luck.

Oooo. Iššūkis buva? Buva? *Užsideda reporterio kepurę ir kiša veidan mikrofoną*

na kaip.. įsivaizdavau, kad bus baisiau, maniau jau mane į morgą po tų 100 km galės vežt, bet grįždinėjant dar toks jausmas, kad kokius 50 kilų nuvažiuočiau. tai sakėm kitą kartą kada nors varysim iki vilniaus, vilniaus apylinkėse 100km ir atgal, viską ant dviračio bet jau per kelias dienas

dar galvojom gal reiktų tuos pačius 100 km kitais metais naktį varyt. pradėt kokią 8 vakaro ir baigt 8 ryte

O dažnai važinėji tokius atstumus?

100 tai pirmą kartą. iki tol didžiausias buvo 76 kažkur, iki kadagių slėnio kai važiavau. vidutiniškas workoutas mano būna ~30 km grin emoticon jei taip grynai visų vidurkį paimt

Ai, tai tada gal neverta interviu 🙂

 

🙁

Nors nežinau 😀

b-bet aš norėjau interviu

Norėtum? c:

aišku!

Na gerai, svarbu, kad ką jausmingo, atviro ir iš savo patirties papasakotum c:

m-man čia tau dabar atsakyt? štai čia,chate? nebus kamerų, operatorių, nerodys per teliką? 😮 okey, here goes

Na, pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu toks(-ia)?

Na, tai aš Arvydas, niekuo neypatingas devyniolikmetis, galim jau sakyt KTU pirmakursis.

Rimtai, vienintelis dalykas, kuris mane manau išskiria iš kitų, tai kad mane domina labai daug dalykų ir aš mėgstu savo veiklą vis paįvairinti, neis koncentruotis ties viena kažkokia disciplina.

Daug piešiu, kuriu programėles ir žaidimus išmaniesiems, web dizainus, groju gitara, baisiai daug važinėju dviračiu, gan rimtai žaidžiu stalo futbolą ir šitas sąrašas tęsiasi dar kokius 5 punktus.

Jei man čia tiek privardinus visko kyla klausimas, kaip aš viską spėju, tai atsakymas paprastas – nelabai ir spėju, bet darau kiek pavyksta ir kiekviena iš šių veiklų man labai patinka ir taip aš visada stengiuosi nestovėt vietoj ir kasdien patobulėt bent vienoje iš savo veiklų

ar taip gerai, ar aš čia baisiai nusišneku ir interviu nutraukiamas? niekad nesu interviu davęs, baisus pirmas kartas

gerai, gerai! c: viskas pataisoma, nesijaudink

grįžau* berašti tu 😮 o-okei, tada tęsiu

Ar gali savo žodžiais apibrėžti kokio iššūkio ėmeisi ir kokios buvo jo taisyklės?

100 kilometrų dviračiu per vieną važiavimą sugalvojom kartu su draugu šiaip važinėdami kažkur dviračių takais. Pamanėm, kad visai kietai būtų važiuoti kuo arčiau Kauno ribų, vos ne, kad po kaire tau Kaunas, po dešine jau nebe.

Taip sumąstėm 100 km trasą aplink Kauno ribas (ne iš visų pusių žinoma).

Bet ši idėja mums kilo prieš 2 metus ir mes dvi vasaras vis planavom, atidėliojom, vis kas nors nutikdavo, kad negalėjom važiuoti.

Pradžioje vasaros nepakankamai pasirengę, vidury, kai jau buvom dieną nusprendę, buvo žiauriai prastas oras, ir taip toliau, žodžiu mes nevykėliai atidėliotojai, bet norėjom, kad ši kelionė praeitų kuo sklandžiau ir maloniau.

Viso iššūkio esmė buvo, kad 100 kilometrų būtų nuvažiuoti per vieną workout’ą. Neskaidant į kelias dienas ir panašiai. Tiesiog atsisėdam ir su keliais pit-stopais per visą dieną užkapojam tuos 100 km nevaikiškai.

O kodėl šis iššūkis?

Nes, nu argi ne smagu?

Ne kiekvienas gali pasigirti nuvažiavęs 100km per vieną prisėdimą 😀 apie tai galvojom tiesiog kaip apie smagų iššūkį, tokį nekasdienį savęs išbandymą ir aišku norėjom pažiūrėti ar sugebėsim tokį atstumą numinti nepadvėsę.

(Profesionalūs dviratininkai tegu nesityčioja, mums ir 100 kilometrų yra labai big deal.)

Bendrai, kaip sekėsi jį įveikinėti?

Buvo labai smagu, šiaip pirmus 40 kilometrų nieko ypatingo neįvyko, tiesiog eilinis pasivažinėjimas.

Važiavom pro Šančių dviračių taką, Panemunės šilą, Pažaislio vienuolyną, Jachtklubą, Palemoną, Neveronis, Sergeičikus ir Ramučius. Tada kažkur ties 50 km riba užsukom į Kleboniškį.

Ten pasimalę itin prastais keliais, nusileidome nuo kalno ir važiavome šiuo metu remontuojama Kleboniškio gatve.

Tarp tų asfalto volų ir asfalto klojimo mašinų mano žvitrus žvilgsnis pastebėjo vidury gatvės ištėkštą telefoną. Kažkas akivaizdžiai pametė. Telefono dėkle dar, pasirodo, buvo ir nemaža sumelė pinigų.

Susisiekiau su telefono savininku (ar kažkuo iš jo artimųjų, nežinau) ir po kelių minučių jau turėjau klausyti pagyras, koks aš sąžiningas pilietis ir kaip mažai tokių ant svieto beliko. Dar keletą eurų ant kavos davė, tai visai smagu.

Okei, keliaujam toliau, po Kleboniškio, per Varnių tiltą kėlėmės į kitą Neries pusę, kur užkilę ant kalno, pasipildę vandens atsargas, nubildėjom link 9 forto. Ten pasidarėm tokią nemažą pertraukėlę, pavalgėm, pailsėjom ir keliavom toliau.

Jau tada aš pastebėjau, kad kažkaip visai lengvai suėjo pusė maršruto atstumo ir jog tikriausiai nereiks manęs vežt į ligoninę ties kokiais 70 km.

Ties užliedžiais leidomės nuo baisaus kalno (man jis baisus, nes dviračio stabdžiai ir taip silpni, tai buvo nemažai šansų kalno apačioje smagiai su visu dviračiu stryktelt į Nevėžį).

Bet viskas praėjo sklandžiai ir dar apie 15 km važiavom be didesnių incidentų. Kaip tik tuo metu pradėjom alkt (iki tol visą dieną buvom gyvi tik 2 bananais ir keletu sausainiukų), tad atėjo metas papietaut, 17h buvo numatytas sustojimas Todžės kebabinėj.

Pasiėmėm po didelį kebabą, čia mums buvo kaip geriausias patiekalas tuo momentu.

Bevalgant mano draugas prie konteinerio užmatė pastatytą kompo dėžę. Jis kai pasikaustęs IT, iš karto puolė ją ardyt (su savim turėjau pasiėmęs atsuktuvą, tai pasitarnavo). Išsiėmė iš pažiūros gerą maitinimo bloką ir motininę plokštę.

Tai tada jau pradėjom juokaut, kad gal dažniau reikia 100 kilometrų pasivažinėjimus daryti, nes visai pelningas reikalas čia atrodo 😀 po šio kebabų sustojimo savo Endomonduose turėjom po maždaug 86 kilometrus.

Tada teko galvoti kur išvažinėt likusius 14, nes toliau maršruto nebuvome numatę.

Tai pasisukiojome ties Marvele, ir man kilo baisiai kieta idėja, kad reiktų pasidaryt nuotrauką, kaip mes abu laikom savo telefonus, kur matosi tie užfiksuoti 100 km.

…Tačiau vienintelė problema buvo, jog mes neturėjom kaip nupaveiksluot savo telefonų, kurie ir buvo vienintelis mūsų turimas paveiksluojantis dalykas.

Savaime aišku, pilnu greičiu nuskriejom iki centro, kur ieškojom kokio pažįstamo, kuris užfiksuotų šį nuostabų momentą.

Bevažiuojant laisvės alėja abu kirtome 100 km ribą ir taip oficialiai užbaigėm savo iššūkį.

Jaučiausi tik šiek tiek pavargęs, tarsi dar galėčiau kokius 50 km laisvai nuvažiuot, bet jau ir taip buvo pusė 8, tai nerizikavau.

Beieškant kas nupyškins mūsų telefonus, sutikau savo buvusį dailės mokytoją, su kuriuo visada susitikę taip smagiai pasišnekam, sužinojau, kad jis rengia parodą Žmuidzinavičiaus muziejuje RUGSĖJO 4 DIENĄ 4 H, taip aš begėdiškai reklamuoju savo mokytojo parodą.

Tai tiek mano dienos nuotykių, tikrai buvo labai smagi patirtis ir šią dieną laisvai galiu vadint viena įdomiausiu šios vasaros dienų. Žinoma, ties tuo neapsistosiu, kitais metais tikriausiai rinksiu būrį draugų ir rengsiu žygį aplink dalį Lietuvos 🙂

Ką išmokai ir patyrei naujo savo iššūkio metu?

Ką patyriau, tai jau 4 klausime atsakiau, sakykim jis toks maišytas čia 😀 O išmokau tą, kad važiuojant dviračiu panašius atstumus vandens niekuomet nebus per daug.

Bendrai abu su draugu per šią kelionę išgėrėm maždaug 7 litrus vandens (dar 2 litrus išgėriau grįžęs).

Taip pat, sužinojau, jog suvalgius didelį kebabą, užsisakyti dar vieną mažą yra bloga idėja, nes tada jau būna per daug 😀 šitą tikrai reiks atsimint, nes aš dažnai neapskaičiuoju maisto porcijų.

Taip pat, manau, kad tikrai verta būt sąžiningu piliečiu ir visada grąžint pamestus daiktus. Aišku aš galėjau būt visiškas šūdžius ir pasiimt sau tą telefoną ir belekiek eurų, bet grąžinant juos teisėtam savininkui jausmas tikrai labai geras, nes žinai, kad pasielgei teisingai.

Ar turi kokių patarimų žmonėms, kurie norėtų pakartoti arba pagerinti tavo nuotykį?

Žinoma turiu, tik dauguma jų susije su 5 klausimu. Dar kartą pabrėžiu, kad labai svarbu yra pasiimti pakankamai maisto ir vandens.

Šios kelionės dėka, namie nebuvau beveik 12 valandų, tai reikia nemirt iš bado ir troškulio per tokį laiką.

Taip pat, mažiau važinėjančiam žmogui patarčiau iš karto nelėkt visų 100 km, o geriau pasibandyt 30, 50, vėliau 70 km ir stebėti savijautą.

Kažkada pavasarį su pusbroliu dviračiais važiavom iki Kulautuvos. Iš po žiemos kojos dar buvo pamiršusios kas do per daiktas tas dviratis, ir štai aš apsiėmiau ~ 65 km atstumo kelionę.

…Grįžtant atgal į Kauną man jau akyse suko ratus vieversėliai ir kažkuriuo metu buvau labai arti sąmonės netekimo.

Na bet išgyvenau tą dieną, kad ir nelabai maloniai.

Taip pat, jei koks žmogėnas norėtų fiksuoti savo 100 km su kažkokia trackinimo programėle, siūlau numatyti kur pasikraut telefoną, nes dauguma telefonų, kad ir su 100% baterija pradžioje, iki kelionės galo neištemps.

Mano draugo 4 Nexusėlis išsekimo ženklus pradėjo rodyt kažkur ties 40-50 km, mano 5 Nexusėlis be krovimo narsiai laikėsi iki pat 90 km. Tai tiek, aišku norint įgyvendinti tokį iššūki reikia nepamiršti geros nuotaikos, DVIRAČIO, ir nevažinėti nuogam, labai keistai visi žiūrės po to. Tai tiek 😀

whew, parašiau. jaučiu mėšlas čia visiškas, bet gal atsijosi kokias 4 eilutes vertas dėmesio

Oho, ačiū!

Tags: interviu

Gauk šviežiausias idėjas tiesiai į el. pašto dėžutę!